Ir iš tikrųjų – ką gi jam dabar žmogui daryti? Štai keli beprotiškiausi į galą slenkančios kadencijos sumanymai žemės ūkio srityje, kurių naudą ir prasmę vargu ar galėtų pagrįsti net tokie retorikos virtuozai, kaip Seneka ar Ciceronas. Galite imti bet kurį iš jų vertinti kvailumo (o kartais – įžūlumo) balais, nes žodžių tikrai ima trūkti.
Pavyzdžiui, valdžios paskirta įmonė už mokesčių mokėtojų ir pačių ūkininkų pinigus žada lakstyti po Lietuvą ir ūkiuose gaudyti bei sverti karves (kiek jų, nepaisant didvyriškų šios Vyriausybės pastangų, dar liko), nes ūkininkų svarstyklės ir pateikiami duomenys kažkodėl statistikai nebetinka. Atsitik tu man taip, kad su šių svėrimų rezultatais žais buvusio žemės ūkio ministro susikurtas mokslinis centras. Rišliai ir be keiksmažodžių sunku rasti pagrindimą tokiam absurdui.
Ūkininkai neteko žado, supratę, kad daugiau tos ribos, kuri nepadengia savikainos, ir nebegaus, perdirbėjai kikeno į kumštį, o valdantieji filosofiškai aiškino, kad „kažką reikia daryti“.
Nerandant lėšų melioracijos infrastruktūrai palaikyti, žlungant pieno sektoriui, ūkininkams grasinant streikais, iš kaimo plėtrai skirtų europinių pinigų, pagal gudragalviškai sugalvotas taisykles, statomos kartingų trasos. Pagrįsti tokių nesąmonių premjerui irgi nepadėtų jokie retorikos kursai.
Nei sklandi kalba, nei netgi eilėmis išsakyta argumentacija nepadės žmonių įtikinti, kad skandalų klampynėje besimurkdanti ir pervargusi žemės ūkio ministrė dar gali toliau ramiai sau dirbti, kai jos kolegoms durys buvo parodytos dėl palyginti niekingų priežasčių. Belieka net sąmoningai kalbėti kuo nerišliau, nes tokioje situacijoje tai vienintelis būdas tiesiogiai nemeluoti.
Kitas pavyzdys – visą kadenciją valdantieji atkakliai ignoravo reikalavimus palaikyti krizėje atsidūrusį bei rinkų netenkantį pieno sektorių, o paskui ėmė „spręsti problemą“.
Jokia kalba ir jokiomis gražbylystėmis nepavyktų įrodyti, jog reikalas išspręstas vienu teisės aktu, „prastumtu“ Seime per pusvalandį. Mėginta imti ir nustatyti apatinę pieno supirkimo kainų ribą. Ūkininkai neteko žado, supratę, kad daugiau tos ribos, kuri nepadengia savikainos, ir nebegaus, perdirbėjai kikeno į kumštį, o valdantieji filosofiškai aiškino, kad „kažką reikia daryti“.
Tikrai taip – visą kadenciją reikėjo. Lygiai, kaip reikėjo numatyti adekvačias rinkos reguliavimo priemones po euro įvedimo. Jei būtų „kažkas daroma“ ne tada, kai ant galvos krenta estrados žvaigždžių ir signatarų mėtomi (kol kas perkeltine prasme) bananai ir kalafiorai, tai kažkas gal net ir būtų naudingo padaryta.
Nereikėjo visą kadenciją murkdyti žemdirbių keliant akcizų mokesčius už kurą, grasinti mokesčių prievaizdų reidais, aiškinantis ar žemdirbys iš laukų, naudodamas žymėtą kurą, grįžta trumpiausiu keliu.
Pats laikas apskritai atsisakyti tos dyzelio dažymo sistemos, nes jau išrasta šimtai normalesnių lengvatos administravimo būdų. Nereikia švaistyti neregėto masto lėšų neregėto beprasmiškumo projektams, kaip antai Kopgalyje už europinius milijonus išdygusi niekam nereikalinga mokslinė laboratorija, kuri neturi ką tirti. Nereikėjo erzinti žmonių daugybe kitų dalykų, sujaukti ir be reikalo sukomplikuoti europinės paramos dalinimo sistemą. Komunikacija čia jau nebepadės – galima įvaizdžių specialistų nebešerti – jie jau bejėgiai, ponai valdantieji.
Deja, visa kadencija praganyta dengiant arba aukojant (pagal poreikį) skandalais apaugusius valdininkus ir įrodinėjant neįrodomus dalykus. Na kaip tu įrodysi, net ir labai gerai mokėdamas suokti, kad už Europos pinigus, kuriuos dabar reikia grąžinti, vargšams pirktos kruopos ir konservai nupirkti teisingai, jei žmonės mato jų kainas parduotuvėje?
Kokiais iškalbos triukais nustelbsi žmonių juoką, kai išėjęs iš pasitarimo su pieno perdirbėjais paskelbi su jais susitaręs, o jie po penkių minučių sako, kad apie nieką nesusitarta, arba, kai premjeras iš ryto praneša, kad pritaria PVM sumažinimui šviežiai ir atšaldytai mėsai, o po pietų pareiškia, kad dėl šio klausimo dar bus sudaryta darbo grupė, kuri akivaizdu, kad šią iniciatyvą sužlugdys.
Tada į neblaivaus žmogaus sapaliones panašūs išvedžiojimai lieka vienintele išeitimi. Nors, jei valdančioji koalicija demonstruos sutelktą ryžtą sau įprastu būdu – bus ir ko linksmesnio. Pagal visas tendencijas ir žanro taisykles, šiai Seimo sesijai artėjant prie pabaigos turbūt bus pateiktas ir ypatingos skubos tvarka iškilmingai priimtas kalafiorų įstatymas. Jeigu jau imituot darbą ir kvailioti, tai iki galo. Kaip kitados sakė Arūnas Valinskas (bet nemelavo) – geriau nebus, bet linksmiau tai tikrai.
Kazys Starkevičius yra Seimo TS-LKD frakcijos šešėlinės Vyriausybės žemės ūkio ministras
