Vieniems norisi palikti tik partinius sąrašus, tegul ir suskirstant Lietuvą į kelias apygardas, kiti sako, kad sąrašus išvis dera naikinti. Mintimis tai sugrąžina į dviejų dešimtmečių senumo diskusijas, kai dėl rinkimų sistemos irgi virė įnirtingi ginčai. Tie, kas norėjo rinkti tik asmenybes, turėjo savo tiesą, kiti sakė, kad proporcinė sistema padės formuotis ir stiprėti tada dar tik besikuriančioms partijoms.
Praėję metai parodė – jei kai kurios partijos ir sustiprėjo, tai kitos nunyko visai ir joms nepadėjo nei vienmandatis, nei daugiamandatis variantai. Maža to, partijos didelei daliai visuomenės atrodo gan nesimpatiškais dariniais, su savo susiformavusiomis nomenklatūromis, kuriose viena ir ta pati viršūnėlė stengiasi neįsileisti svetimųjų „išsišokėlių“.
Juk neatsitiktinai savivaldos rinkimuose, po ilgamečio ir beprasmio priešinimosi įvedėme tiesioginius merų rinkimus. Kai kur tai nelabai ką pakeitė, nes per daug metų susiformavo sunkiai pajudinamos vietinių vadukų kunigaikštijos, tačiau kitose vietose rinkėjų susidomėjimą ir tam tikrus poslinkius vis dėlto tiesioginiai rinkimai paskatino. Dabar sukti ienas į kitą pusę ir neleisti niekam kandidatuoti ne per partinius sąrašus – itin prastas sumanymas.
Dalis žmonių, o ir aš pats, kaip pilietis, laikyčiau tai paranojiška konkurencijos baime – neduok, Dieve, atsiras kas nors ne iš mūsų partinio tarpo ir išdrįs mesti iššūkį.
Argumentai, kad taip į Seimą prilenda marginalų ir populistų – tik labai jau dalinė tiesa. Nepartiniai žmonės ir dabar nėra, ir niekad nebuvo labai reikšminga jėga, kuri imtų ir kažkaip jau ypatingai sutrikdytų parlamento darbą.
Rinkėjas tik laimi iš to, kad gali nors į kažką Seime asmeniškai apeliuoti, jei jam yra toks reikalas.
O be to, tam tikros permainos, iššūkiai ir naujovės leidžia neapkerpėti. Dabartinių partijų finansavimo sistema naujos politinės jėgos kūrimą ir taip pavertė finansiškai beveik neįmanoma misija. Užbetonuoti savo pačių tvirtovę dar ir išimtinai partiniais sąrašais – atvirai antidemokratiškas veiksmas.
Pagaliau, vienmandatės apygardos naudingos dar ir tuo, kad turi dirbti su žmonėmis, gali tiesiogiai pasitikrinti savo požiūrio teisingumą, prasiplėsti akiratį – pro partinių kabinetų ir Seimo langus ne viskas matyti.
Todėl kviečiu kolegas iš visų partijų – atsikratyti pagundų dar palengvinti sau gyvenimą. Tai nebūtų nei sąžininga, nei naudinga valstybei, nes tik dar labiau atitolintų valdžią nuo žmonių. Rinkėjas tik laimi iš to, kad gali nors į kažką Seime asmeniškai apeliuoti, jei jam yra toks reikalas. Labai jau smerkiantiems nepartinį politikavimą galiu priminti, kad nei viena vyriausybė bemaž neapsieina be nepartinių ministrų.
Nepritariu ir siūlymui skubiai naikinti sąrašų sistemą. Visų pirma todėl, kad tokios iniciatyvos negali būti teikiamos paskutiniais kadencijos metais ir skubiai brukamos. Diskusija prasidėjo, jos seniai reikia, bet kol kas visiškai pakanka padaryti tai, ko reikalauja KT – tegul visuomenėje įvyksta platesni debatai rinkimų sistemos klausimu.
O perkarpant apygardų ribas galima dar kartą pamąstyti ir apie administracinį teritorinį suskirstymą bei pačią savivaldą. Šiose srityse veiklos irgi nearti dirvonai.
Jei jau ryšimės esminei valstybės valdymo pertvarkai – gal tokia ir reikalinga – visi šie klausimai: administracinių vienetų ribos, savivaldos galios ir finansai, rinkimų sistema ir t.t. turi būti pertvarkomi vienu metu.
Vien tai, kad Juozas Bernatonis nepratęs balotiruotis ir dirbti su rinkėjais ar kažkas kitas dreba dėl vietos sąraše – neturi būti dingstis sistemos jaukimui. O oponavimas tokiems dalykams neturi reikšti noro pasiūlyti viską daryti atvirkščiai. Jei jau kas nors nori kelti tokių reformų vėliavas – tegul tai tampa viena iš prasidedančios rinkimų kampanijos temų. Išklausykime žmonių, o ne eksperimentuokime jų interesais be jų žinios.
Kazys Starkevičius yra Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys
