O šios įmonės organizuotoms kelionėms samdo gidus arba kelionių vadovus. Paradoksalu, tačiau net ir šiandien daug kas neskiria gido ir kelionių vadovų darbo specifikos, nežino, kuo kelionių vadovo darbas skiriasi nuo gido darbo.
Teigdamas „daug kas“ turiu omenyje ne tik paprastus piliečius iš gatvės, bet ir dalį turizmo sektoriuje dirbančiųjų. Vyrauja požiūris, kad kelionių vadovo darbą sėkmingai gali atlikti ir gidas.
Kelionių vadovo ir gido profesijos turizmo įstatyme buvo apibrėžtos 1998 metais ir gerą dešimtmetį evoliucionavo kartu. Ilgainiui reikalavimai gidams griežtėjo, o kelionių vadovams laisvėjo. Prieš COVID-19 pandemiją kelionių vadovai buvo apibrėžiami kaip „fiziniai asmenys, teikiantys kelionės informaciją ir lydintys turistus Lietuvos Respublikoje ir užsienyje“. Kitaip tariant, jau tuo metu Lietuvoje kelionių vadovu galėjo būti bet kas, formaliai jiems nebetaikyti jokie reikalavimai. Naujausioje turizmo įstatymo redakcijoje nueita dar toliau ir kelionių vadovų sąvokos nebeliko visai.
Dažnai girdžiu sakant, kad kelionių vadovo darbą puikiai gali atlikti gidai, tačiau su tuo negaliu sutikti ir savo požiūrį pagrįsiu šio straipsnio pabaigoje. Tačiau pirmiausia svarbu išskirti priežastis, lėmusias, kad ne itin gausūs kvalifikaciniai reikalavimai kelionių vadovams buvo anuliuoti, o ši profesija taip devalvuota.
Kodėl geras gidas nebūtinai gali būti geru kelionių vadovu?
Turizmo įstatymu apibrėžta, kad norint tapti gidu privaloma išklausyti ne trumpesnį kaip 250 akademinių valandų gidų rengimo kursą ir išlaikyti praktinį ekskursijų vedimo egzaminą.
Būsimi gidai privalo turėti aukštojo mokslo išsilavinimą. Dažniausiai šiuos kursus renkasi pedagoginį arba filologinį išsilavinimą įgiję asmenys. Kitaip tariant, būsimasis gidas 250 valandų gilinasi į viską, kas supa ekskursiją, kuri trunka įprastai iki kelių valandų. Gidas puikiai ir dažniausiai giliai pristato tam tikrą temą. Gidui nerūpi, ką turistai veikė prieš jo ekskursiją, ar ką jie veiks po jos. Jo interesas ir atsakomybė – kaip įmanoma geriau atlikti savo darbą ekskursijos metu. Itin svarbus momentas – gidų kursuose apie turizmą ir turizmo verslą praktiškai nemokoma. Taip gauname situaciją, kai naujai parengtas gidas apie turizmo verslą ir jo ypatumus įprastai žino nedaug ir savo patirtį kaupia per ryšį su turistais.
O kelionių vadovas su turistais būna visos kelionės metu, kartais tai trunka ir ne vieną savaitę. Jam tenka daug daugiau atsakomybių, ne vien tik lydėti turistus ir pasakoti apie kelionės eigą, tvarkyti kelionės dokumentaciją, kartais pavertėjauti. Tai ir išklausytojo, tam tikrais atvejais psichologo, patarėjo, darželio auklėtojo (taip taip, turistai kelionės metu dažnai būna išsiblaškę kaip vaikai), linksmintojo, tarpkultūrinio tarpininko, konsultanto ar eksperto vaidmuo. Ir tai tik socialinės sritys. Atskirai reikia paminėti tarptautinių turizmo teisės aktų žinojimą, kelionės informacijos teikimo principus ir reikalavimus, išmanyti kelionių organizavimo metodiką. Visų šių dalykų gidų kursų metu nemoko.
Iliustruosiu praktinėmis situacijomis. Kelionių organizatoriai gidams, dirbantiems ir kelionių vadovo darbą (manau, kad turėtų būti atvirkščiai – kelionių vadovai, dirbantys IR gido darbą), duoda parengtą teorinę kelionės programą. Gidas, neturintis kelionių vadovui reikalingų žinių ir kompetencijų, stengsis griežtai papunkčiui vykdyti duotą programą. Tačiau kiekviena kelionė skirtinga, turistai taip pat skirtingi ir retu atveju viskas vyksta idealiai pagal planą. Priežasčių, kurios lemia nukrypimą nuo plano, yra daug ir pačių įvairiausių. Kas atsitinka? Puikūs gidai, tačiau specialiai neruošti kelionių vadovo pozicijai, pradeda nervintis. Stresas ir nervingumas persiduoda ir turistams.
Užmirštama, kad svarbiausia čia ne teorinė programa, kelionių vadovas, vairuotojas ar dar kas iš kelionės programos įgyvendintojų. Svarbiausi yra turistai ir jų pasitenkinimas kelione, o programa tik orientyras, nuo kurio galimi tam tikri ribiniai nukrypimai. Geras kelionių vadovas visuomet planuos keliais žingsniais į priekį – papildomai domėsis orų prognozėmis, vėjo kryptimi ir stiprumu, pirmosiomis dienomis paskaičiuos ir įvertins grupės pajėgumą (fiziškai aktyviuose turuose), autobusų važiavimo ir stovėjimo režimu. Jis modeliuos kelionės planą, o atsiradusius pakitimus suderins su turizmo paslaugų teikėjais. Tai kas išvardinta, tik vienos iš reikalingų kompetencijų bei gebėjimų norint gerai atlikti kelionių vadovo funkcijas. Apie visa tai dar mažai diskutuojama, o ką jau kalbėti apie įtraukimą į išplėstinę gido rengimo programą.
Buvę reikalavimai kelionių vadovui
Iki 2011 metų kelionių vadovai buvo reglamentuoti ir formaliai jais galėjo būti tik kvalifikacinius reikalavimus atitinkantys asmenys. Nustatytų reikalavimų nebuvo itin daug. Nuo specializuotų – turizmo teisės aktų, kelionės informacijos teikimo principų žinojimo, gebėjimo tvarkyti kelionės dokumentaciją, iki bendrųjų – mokėti valstybinę kalbą, gebėti etiškai bendrauti ir teikti pirmąją medicinos pagalbą. 2001 metais išbrauktas reikalavimas kelionių vadovams mokėti užsienio kalbą. Sunku suprasti, kokie argumentai galėjo nulemti, kad kelionių vadovams nebeliko būtinybės mokėti bent vieną užsienio kalbą.
Kelionių vadovas vien tik po Lietuvą su lietuviais turistais, nelydintis turistinių grupių į kitas šalis? Niekaip neįsivaizduoju vien tik iš tokios veiklos galinčio gyventi asmens. Susiduriant su kelionių vadovo darbo niuansais ne teoriškai, o dirbant šį darbą praktiškai, akivaizdu, kad išsilavinimo ir kvalifikacinius reikalavimus reikėjo tikslinti, stiprinti. Tačiau kai tais pačiais 2001 metais gidams kartelė buvo pakelta iki aukštojo išsilavinimo, kelionių vadovams palikta ties aukštesniuoju. Čia ir buvo esminis lūžis. Kas tas aukštesnysis išsilavinimas? Paprastai tariant, tai povidurinis profesinis parengimas, suteikiantis aukštesnio lygmens profesines kompetencijas. Po 2002 metais įvykusios studijų reformos dalis kolegijų buvo įkurtos reorganizavus aukštesniąsias mokyklas. Kelionių vadovų programa buvo per smulki kolegijų studijų programoms sudaryti. Įvykusi studijų reforma šią programą aplenkė, ji liko darbo rinkos profesinio mokymo programų registre, kuriame iki šiol įrašyta nuo 1997 metų. Pasaulis keičiasi, seni registrai ir programos išlieka.
Kodėl taip devalvuoti kelionių vadovai?
Priežasčių gali būti nemažai, įžvelgiu kelias pagrindines. Gidus vienijančios sąjungos ar gildijos kūrėsi nuo pat Lietuvos Respublikos turizmo teisinės bazės atsiradimo pradžios. Kartais lengviau, kartais sunkiau, bet jos išsireikalavo esminių sąlygų, dėl kurių šiandien gido profesija, gal ir netobulai, tačiau gana aiškiai reglamentuota. Tuo tarpu tiesiogiai kelionių vadovus atstovaujančių organizacijų tuo laikotarpiu arba nebuvo, arba atstovavimas buvo silpnas. 2002 metų studijų reforma ir išsilavinimo reikalavimai gido kvalifikaciją natūraliai kilstelėjo į viršų, o kelionių vadovo pradėjo gramzdinti gilyn.
Ne paskutinėje vietoje ir kelionių organizatorių vaidmuo. Lietuvoje kelionių organizatoriai tarpusavyje iš esmės konkuruoja kainomis. Kokybinė konkurencija, juo labiau konkurencija žmogiškųjų išteklių atžvilgiu, sutinkama retai. Kelionių vadovų „žvaigždžių“, kurie būtų žinomi visuomenėje ir darytų esminį skirtumą kelionės pasirinkimui, turime nedaug. Kam samdyti gidą ir kelionių vadovą, didinti kaštus, kai tą patį darbą gali atlikti ir vienas asmuo? Tokia logika vadovaujantis natūralu, kad kelionių organizatoriai mažiausiai buvo suinteresuoti papildomais kvalifikaciniais reikalavimais, stiprinančiais kelionių vadovų reglamentavimą. Prisiminkime ir prieš 15–20 metų dominavusį požiūrį į aukštesnįjį mokymą. Dalies absolventų, baigusiųjų tuometines aukštesniąsias mokyklas, paruošimas ir motyvacija švelniai tariant šlubavo. Didieji kelionių organizatoriai pradėjo organizuoti individualius kelionių vadovų mokymus atsirinktiems darbuotojams, valstybinių mokymų jiems tuo labiau nereikėjo. Mažieji kelionių organizatoriai tokių galimybių ir finansinių resursų neturėjo ir neturi. Ką daryti? Dažnu atveju kelionių organizatorius ar jo atstovas biure prie kompiuterio sudaro tikslią ir detalią kelionės programą, duoda gidui, kad jis ją papunkčiui įvykdytų praktinės kelionės metu. Taip po mažu įsivyravo praktika, kad kelionių vadovo darbą atlieka gidas. Ši praktika nuo 2011 metų iš esmės perkelta ir į turizmo įstatymą, o naujausia šio įstatymo redakcija kelionių vadovo sąvoką numarino galutinai.
Ką turime ir ko imtis?
Turime teisės aktų užribyje likusią, turizmo srityje nereglamentuotą profesiją, kurią aptinkame tik profesinio mokymo programų registre. Turime profesiją, kuri praktikoje reikalauja daug daugiau specializuotų žinių, įgūdžių ir kompetencijų, nei dirbant įprastą miesto ar muziejų gido darbą. Turime profesiją, kurią dirbti, anot turizmo įstatymo, gali bet kas, be jokio pasiruošimo. Turime profesiją, pagal kurią formaliai negalima dirbti pagal verslo liudijimą (nes yra tik gido kodas), o dirbant pagal individualią veiklą pažymoje parašyta, kad teikiamos „kitos, išankstinio užsakymo paslaugos“. Pažiūrėjus į viską taip ir pagauni save galvojantį – tai kuo aš čia užsiimu? Kelionių vadovo, draugo, juokdario ar kelionių matematiko veikla? O jei žvelgti pagal naujausią turizmo įstatymo suvestinę, tai pasirodytų tikrų tikriausias kelionių vaiduoklis.
Ką daryti? Du galimi variantai. Pirmasis ir daug sudėtingesnis – ne tik sugrąžinti kelionių vadovo kvalifikacinius reikalavimus, bet juos sustiprinti, kad atitiktų šių dienų turizmo realijas. Antrasis kelias paprastesnis – aktualius kelionių vadovo kvalifikacinius reikalavimus integruoti į išpėstinę gidų mokymų programą suteikiant kelionių vadovo – gido kvalifikaciją.
