„Mygtukas“ ne tik paaiškina procesus, jis juos gali pakeisti ilgalaikėje perspektyvoje. Prieš kurį laiką vienas tokių „mygtukų“ buvo įvardintas labai paprastai: „padidinkime atlyginimus mokytojams“. Logika aiški: didesni atlyginimai –> geresni mokytojai –> labiau išsilavinę vaikai –> pažangesnė valstybė.
Vytautas Didysis didžiu buvo ne tik dėl karybos ir geopolitikos, bet ir dėl reformų, padėjusius pagrindus Lietuvos stiprėjimui. Lietuvos valdovas tuomet paspaudė mygtukus, kurie pakeitė valstybės ir ištisų socialinių grupių gyvenimą, o kartu – ir elgesį.
Mortono šakutė
Šiandien Lietuvoje mes turime „mygtuką“, kurį paspaudus galime iš esmės pagerinti šalies gyvenimą, tačiau vėluojame jį spausti jau tris dešimtmečius.
Šis „mygtukas“ vadinasi ad hominem (lot. „argumentas į žmogų“) – kai diskusijos metu kritikuojami ne oponento teiginiai, o jo asmenybė. Apie ad hominem ir jos daromą žalą pirmasis prieš pustrečio tūkstantmečio prabilo Aristotelis. Iš esmės galima sakyti, kad ad hominem strategijos naudojimas ilgainiui poliarizuoja visuomenę ir pakerta demokratijos pamatus – demokratija neįsivaizduojama be piliečių diskusijų ir susitarimų, o ad hominem efektyviai sunaikina pačią diskusiją. Štai keletas pavyzdžių.
-
Verslininkų negalima klausyti, nes jie yra savanaudžiai ir galvoja tik apie pinigus.
-
Paprastų žmonių argumentai neverti dėmesio, nes jie ir taip nieko neišmano.
-
Opozicija tik nori pakenkti valdantiesiems, todėl visada kalbės prieš (nekreipkime dėmesio).
-
Akademikai protingi, bet visiški teoretikai, atitrūkę nuo realybės.
Ir t. t. Kaip matote, yra begalė efektyvių būdų „nukirsti“ oponentą. Ir neištarus nė žodžio apie diskusijos objektą!
XV amžiaus Anglijoje, valdant Henrikui VII, gyveno toks Johnas Mortonas, kuris tapo Kenterberio arkivyskupu, o vėliau – ir lordu kancleriu, kuriam teko rinkti mokesčius. Tad jo naudojama taktika buvo klaidinga dilema, vėliau pavadinta „Mortono šakute“, kuri veikė nepriekaištingai:
a) gyveni turtingai? -> vadinasi, turi pinigų -> dalinkis su karaliumi;
b) gyveni skurdžiai? -> vadinasi, esi taupus -> dalinkis su karaliumi.
„Telegram“ kanaluose užmačiau istoriją apie rusišką aikido. Pagalvojau, kas čia? Ogi ta pati šakutė:
a) esi turtingas? -> gyveni žmonių sąskaita -> kas tu toks, kad galėtum čia savo nuomonę reikšti?
b) esi skurdžius -> nieko neišmanai ir nieko nepasiekei -> kas tu toks, kad galėtum čia savo nuomonę reikšti?
Beje, ad hominem atmaina buvo rusijos elito požiūris į Ukrainos Prezidentą Volodymyrą Zelenskį („jis gi aktorius ir šoumenas“), tačiau gyvenimas parodė, kad jie smarkiai klydo. V.Zelenskis juos pralenkė keliomis galvomis ir yra geriausias lyderio pavyzdys šiandienos pasaulyje.
Prabanga
Anądien klausiau pokalbį su istoriku, filosofu, visuomenės veikėju, diplomatu Vytautu Ališausku, kuriame jis taikliai įvardijo Lietuvos problemą (teisybės dėlei, citavo kitą protingą žmogų): „Lietuva yra visiška Nojaus laivo priešingybė – ten buvo kiekvieno gyvūno po du, o pas mus visi po vieną. Jeigu tu išmanai Dantę, tai antras, išmanantis Dantę, sunkiai sutilps“.
Nepateisinama švaistytis ad hominem ir iš diskusijos išmesti tuos, kurie galbūt nėra jau tokie nepriklausomi ar idealiai tinkantys aptariamai sričiai – kuo mažiau idėjų, kuo mažiau argumentų, tuo prastesni sprendimai.
Jau daugiau kaip du dešimtmečius dirbu su verslo komunikacija ir susiduriu su panašia situacija: išmanančių konkrečią sritį ekspertų pas mus yra labai mažai. O nepriklausomų ekspertų – dar mažiau.
Todėl nepateisinama švaistytis ad hominem ir iš diskusijos išmesti tuos, kurie galbūt nėra jau tokie nepriklausomi ar idealiai tinkantys aptariamai sričiai – kuo mažiau idėjų, kuo mažiau argumentų, tuo prastesni sprendimai.
Daugiausiai nuo ad hominem nukenčia būtent verslas, kurio argumentai dažnai negirdimi arba vertinami skeptiškai: „jie gi suinteresuoti savanaudžiai“. Verslo ignoravimas yra labai subtilus. Formaliai jis kviečiamas, jo klausomasi, tačiau realybėje pasiūlymai atmetami. O žiniasklaidoje teisybės irgi nerasi, nes didesnė tribūna bus suteikta valstybės veikėjui, nes jis neva gina visuomenę.
Šis požiūris nenustoja manęs stebinti: taigi gerai, kad verslas suinteresuotas – tai reiškia, kad jiems rūpi! Yra puiki Nassimo Nicholaso Talebo knyga „Rizikuoti savo kailiu“, kurioje jis ragina klausyti būtent tų, kurie rizikuoja dėl savo sprendimų, rizikuoja savo kailiu – nes tik tada jie juos priima labai atsakingai.
Štai kodėl ateidamas į diskusiją verslas visada rimtai pasiruošia ir turi bene daugiausia argumentų. Suprantama, kad verslas yra savanaudis, todėl jam reikia atsvaros, jo argumentus reikia įvertinti ir iš visuomenės perspektyvos – tačiau tam ir reikia geros diskusijos, kad būtų rastas geriausias sprendimas.
Opozicijos pateiktus pasiūlymus ir argumentus verta girdėti dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, tas pats principas – kuo daugiau galvų, tuo geresnis sprendimas, o antra – įtraukus į diskusiją opoziciją, sprendimas bus žymiai stabilesnis ir nesikeis po kiekvienų rinkimų.
Ekonomistas Raimondas Kuodis jau senokai pasiūlė KNA – kaštų ir naudos analizės – metodą. Vien tik jį naudojant galima priimti daug gerų sprendimų, net jeigu diskusijose dalyvauja verslas ir / ar opozicija.
Pasekmės
Tačiau ad hominem gi toks patogus. Jis leidžia gyventi taip, kaip norisi, kaip atrodo esant teisinga. Negi dabar savo noru eisi vargti vargo ir skirsi daug valandų ginčams? Negi diskusijos metu pripažinsi, kad tavo idėja nebuvo tokia jau gera (o gal net nesąmonė)? Negi visiems matant priimsi oponento idėją? Taigi prarasi statusą, kontrolę, taigi tave net gali išjuokti. Negi priimsi verslo idėją – pagalvos, kad kyšį paėmei.
Geriau jau naudosiu ad hominem, net jeigu tai nėra pats geriausias sprendimas valstybei ir visuomenei.
Ir blogi sprendimai nėra vienintelė bėda.
Manipuliacijos. Neįtraukiant į diskusiją daugiau šalių ir ekspertų, iškraipomas pasaulio suvokimas, visuomenė sutrinka ir ilgainiui viešoji nuomonė nepajėgi remti į pažangą nukreiptų procesų.
Neleistina įtaka. Jeigu uždaromos durys, atkakliausi lips per kaminą. Kartais ir neleistinomis priemonėmis, nusižengiant įstatymui.
Vidutinybės triumfas. Versle yra gerai žinomas principas „ką matuosi, taip organizacija ir elgsis“, tad, jeigu vadovas sakys, kad pinigai svarbiausia, niekas įmonėje žmonėmis nesirūpins – visi kals pinigą.
Valstybėje veikia tas pats principas: ad hominem yra matavimo principas, kuris nurodo, jog diskusijoje svaresnį žodį turi nepriklausomas-skaidrus-tyras, net jeigu jo idėjos ir argumentai silpni, o štai geras idėjas ir tvirtus argumentus turintis suinteresuotas asmuo gali būti net neišklausytas. Ilgainiui protingi nusispjaus ir diskusijose nebedalyvaus, o sprendimus priims vidutinybės.
Bausmė
Ad hominem yra lyg vėžys, kuris palaipsniui ėda mūsų valstybingumą ir lėtina pažangą, nes iš viešosios diskusijos išstumia dalį protingų žmonių, kurių Lietuvoje ir taip nėra daug.
Vėžys, kuris numarina geras idėjas – jos neišdiskutuojamos ir net nepastebimos vien dėl to, kad jas pasiūlė verslas ar koks nors nepatogus visuomenės narys. Arba dėl to, kad idėja neatitinka kažkieno stipresniojo interesų.
Tačiau mes galime pasirinkti bausmę: arba trumpalaikė bausmė čia ir dabar tiems, kurie naudoja ad hominem, arba ilgalaikė bausmė Lietuvai – ne tokia šviesi ateitis, kurios mes galėjome tikėtis.
