Nesu karybos žmogus, nesu diplomatas, tačiau kiekvieną savaitę tenka rašyti į „Kovos laukas – smegenys“ ir analizuoti žmonių mąstymą bei komunikaciją. Ir būtent šiuos aspektus reikia papildomai įdarbinti stiprinant Lietuvos saugumą –pasinaudoti žmogaus mąstymo ypatybėmis, o konkrečiai: valdyti pirmines ir išvestines idėjas, atgrasyme naudoti neapibrėžtumų didinimą, o evoliucinę žaidimų teoriją – išnaudojant mūsų valstybės turimą politinę galią.
Second thinking
Kodėl mus turėtų ginti kitos šalys ar NATO? Tai yra vienas svarbiausių klausimų. Remtis prielaida, kad Vakarai vertina ir kovoja už laisvę, yra netvari pozicija – apie laisvę paprasta kalbėti, bet jeigu vardan kitos valstybės laisvės reikia paaukoti savo piliečių gyvybes, tada klausimas politikams tampa labai nepaprastas.
Komunikacijoje yra toks principas, kad yra pirminės ir išvestinės idėjos – komunikacijos profesionalas visada turi suvokti šias idėjas ir jų santykį, o tada pasirinkti, kuri (išvestinė ar pirminė) yra parankesnė.
Naudoti išvestinę idėją. Pirminė idėja yra „NATO nariai turi ginti kitus narius“, kuri yra silpna, nes sukelia abejonių (Ar turėčiau? Kiek kainuos? Ir t.t.), todėl verčiau naudoti išvestinę idėją: „paaukojus vieną narį, griūva visa NATO“, kuri jau yra labiau mobilizuojanti tiek patį NATO, tiek kitus mažesnius narius.
Akcentuoti pirminę idėją. Kitu atveju silpnesnė yra antrinė idėja („Lietuva nepajėgs atsilaikyti prieš rusiją, tad kam vargti?“), tačiau jos pirminė idėja gali būti žymiai stipresnė („Kiek reikia rusijai pajėgų, kad ji sugebėtų aneksuoti Baltijos šalis?“).
Pažįstami karybos ekspertai man sako, kad pirmomis dienomis (be mobilizacijos) trys šalys galėtų surinkti apie 70 tūkst. karių. Karybos matematika sako, kad besiginančiajam reikia keliskart mažiau gynėjų nei puolančiajam, tad rusijai reikia kokių 300 tūkst. karių – tiek jie atsivedė į Ukrainą, tačiau ir skirtumas nėra pribloškiantis. O jeigu Baltijos šalys spėja mobilizuoti rezervus, tada rusijai reikia keliskart daugiau jėgų, kas jau nėra jai paprasta, kaip matome iš tos pačios Ukrainos karo.
Žongliravimas idėjomis Lietuvos neapgins (balansas visgi yra ne mūsų pusei), tačiau kitoks požiūrio kampas gali prisidėti prie komunikacijos ir, pavyzdžiui, Vakarams parodyti, kad situacija nėra beviltiška, verta įsikišti ir paremti.
Šachmatai vs. pokeris
Mes dažnai vadovaujamės iliuzija, kad pasaulis yra lyg šachmatai, kurioje viskas aišku – žaidėjai mato visas savo ir priešininko figūras, jos yra stabilios (žaidėjas negali imti ir nuspręsti, kad jo pėstininkas staiga pradės judėti kaip bokštas) ir t.t. Tuo tarpu pokeris yra žaidimas su didžiuliais neapibrėžtumais – žaidėjai nemato vieni kitų kortų ir su silpnomis kortomis blefuodami gali laimėti visą banką.
Pasaulis yra ne šachmatai ir ne pokeris, bet šių žaidimų derinys. Rusija skaičiavo, kad jėgų jai užteks nugalėti Ukrainą (šachmatai), tačiau nenumatė svarbaus neapibrėžtumo – ukrainiečio valios priešintis (pokeris).
Grįžtant prie Lietuvos saugumo. Jeigu Lietuva nori labiau atgrasyti, tada turi suprasti, kad svarbi ne tik reali pasipriešinimo galia (kurios Lietuva niekada neturės pakankamai lyginant su rusijos turimu potencialu) – svarbu ir gal net svarbiau yra pasipriešinimo galios neprognozuojamumas.
Buityje (gatvėje, kieme) šis metodas vadinamas „su šituo psichu geriau neprasidėti“, o moksliškai – puolantysis negali apskaičiuoti konflikto pasekmių (žalos), todėl puolimo kaina gali tapti per didelė, t.y. neverta prasidėti.
Kaip didinamas neapibrėžtumas gynyboje? Kariuomenė žino daug metodų, paminėsiu porą.
“Patriot” sistema yra gerai, bet tai yra aiški sistema su aiškiomis jos galimybėmis ir netgi dislokacijos vieta. Ši sistema yra šachmatų žaidimo figūra.
Tuo tarpu betoninių įtvirtinimų linijos palei sieną ir įvairios slėptuvės bei įvairūs įtvirtinimai šalies viduje – jau iš dalies pokerio stiliaus žaidimas. Kadaise teko skaityti istoriją apie tai, kodėl niekas nenori pulti Šiaurės Korėjos – ne tik dėl to, kad tai yra militarizuota ir galbūt branduolinį ginklą turinti valstybė. Problema, kad per tuos dešimtmečius ši šalis yra tiek pristačiusi įtvirtinimų, kad niekas nežino, kiek kainuotų juos įveikti.
Norite dar labiau atgrasyti? Dar labiau didinkite statymus ir neapibrėžtumus. Visuotinis šaukimas, civilinė gynyba ir ypač palengvintos ginklų civiliams įsigijimo sąlygos (ir nemokamos bei valstybės remiamos šaudyklos civiliams treniruotis).
Civilių masinis apginklavimas galbūt skamba šokiruojančiai mūsų visuomenei, tačiau įsivaizduokite rusijos puolimo planuotojus, kurie turi apskaičiuoti, kokių pajėgų puolimui reikia valstybės, kurioje yra tarkim 100.000 namų ūkių, turinčių ginklus ir mokančius juos naudoti? Tebūnie tai pensininkai ar paprasti civiliokai, bet visgi jų daug ir neaišku, kur jie dislokuoti, gali pykštelti iš už bet kurio kampo.
Ar masinis apginklavimas kelia pavojų visuomenei? Galbūt (visi baksnoja į JAV, tačiau nekalba apie Šveicariją), tačiau kas geriau – ar šiek tiek didesnis pavojus ir apsaugota Lietuva, ar neginkluota visuomenė Lietuvoje, kuri okupuota?
Evoliucinė žaidimų teorija
Kiek susidarau įspūdį iš viešosios erdvės, kalbėdama apie savo saugumą Lietuva užima prašytojo poziciją, kas nėra gerai, nes veikiama iš aukos ir silpnumo pozicijos. Tokiu būdu Lietuva tampa situacijos objektu, bet ne subjektu arba dar paprasčiau – bokso kriauše, o ne boksininku.
Jeigu tikrai nori susikurti didesnį saugumą, tiek Lietuvai, tiek Latvijai ir Estijai reikia naudoti taktiką Vengrijos ir Turkijos vadovų, kurie stengiasi išnaudoti turimus galios svertus ir pasinaudoti kiekviena galimybe (pvz., Turkijos išsiderėjimas įvairiausių nuolaidų dėl balsavimo už Suomijos ir Švedijos narystę NATO, o Vengrijos sprendimas blokuoti Ukrainai reikalingus klausimus).
Mitas, kad Lietuva yra silpna figūra geopolitiniame žaidime. Mūsų valstybė turi dvi fundamentalias politines galias – kozirius (veto (ar bent jau vieno balso) teisę NATO ir ES organizacijose), taip pat silpnesnes galias (balso teisę JT ir kituose formatuose).
Šiemet sukanka lygiai 50 metų Evoliucinė žaidimų teorijai (EGT), kuri mums pataria, ką daryti su savo įsipareigojimų nesilaikančia puse. Tai yra taip vadinamas „veidrodinis principas“ – jeigu kitas žaidėjas nepadaro, kas sutarta, tu taip pat nevykdai savo įsipareigojimo, „akis už akį“, bet ne daugiau (nekerštaujama).
Kaip tai veikia? Paimkim, tarkim, situaciją su Vokietijos įsipareigojimu įkurti Lietuvoje brigadą. Jeigu Vokietija vėluoja ar nevykdo įsipareigojimų, Lietuva automatiškai pradeda veidrodinius veiksmus – naudoja savo veto balsą visuose ES ir NATO balsavimuose, kurie aktualūs Vokietijai. Tol, kol Vokietija neįgyvendina susitarimų ir įsipareigojimų.
Kalbos neveikia, galia veikia.
Ar dėl to gali pašlyti santykiai su Vokietija? Galbūt. Bet Lietuva tik sąžiningai elgėsi. Iš kitos pusės, ar santykiai yra normalūs, jeigu viena pusė manipuliuoja kita (nevykdo savo įsipareigojimų)? Jeigu norite daugiau sužinoti, prie ko priveda tokie netolygūs bei manipuliatyvūs santykiai, paskaitykite transakcinės analizės tėvo Eric Berne knygą „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės“. Ten rasite ir apie „sutuoktinį – alkoholiką“ ir apie „sutuoktinę – auką“ ir begalę kitų. Visos jos veda prie to, kad santykių nebebus.
O Lietuvai gi svarbiausia šalies saugumas, net jeigu dėl to teks susipykti su kažkuo Europoje. Su Kinija susipykome ir nieko – išgyvenome.
Beje, šią EGT logikos veikimą galima patrigubinti ar net padidinti aštuonis kartus (pvz., Baltijos šalys, pridedant Lenkiją ir Skandinaviją). Aštuoni veto geriau nei vienas, o ir grupėje drąsiau.
Ant pražangos ribos
Žinoma, šie ir panašūs sprendimai yra nelengvi ir dažnai nemalonūs, tačiau logika sako, jog šie keliai yra veiksmingi.
Norint apsaugoti Lietuvą nėra lengvų kelių. Ir geriau žaiskime ties pražangos riba, bet laimėkime (didinkime Lietuvos saugumą), o ne būkime mandagūs ir pralaimėkime.
