Mūsų mokytojai – tai kelrodžiai, švyturiai, padedantys susigaudyti klaidžiuose pasaulio pažinimo vandenyse. Atsiliepdami į pašaukimą mokyti, jie pasiryžta eiti didžiulio atsidavimo, įsitraukimo, nesibaigiančių darbo valandų reikalaujančiu keliu.
Pagalvokime, kokius mokytojus prisimename geriausiai ir vertiname labiausiai? Ugdytojus, kurie savo laikysena rodė pagarbos, supratimo, atjautos pavyzdį. Taip ir mokytojas pirmiausia ugdo pavyzdžiu. Moko pagarbos rodydamas pagarbą, o švelnumo – švelnumu.
Eiti į visą pasaulį
Evangelijoje skambantis Jėzaus raginimas: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją“ (Mk 16, 15) puikiai apibūdina mokytojo misiją.
Iš mokytojo tikimės atvirumo pasauliui. Viliamės, kad mokytojas nepabūgs pasiekti ir tų širdžių, kurios iš pažiūros atrodo kietos, sužeistos, uždaros ir nepasirengusios mokytis. Mokytojas savo žiniomis ir talentais pačią paprasčiausią klasę ar auditoriją gali paversti pasaulio pažinimo lobynu. Praskleisti horizontus ir įkvėpti kurti.
Todėl kiekvienam mokytojui svarbu atrasti būdus, kaip nuolat papildyti savo vidinius rezervus, kad ir toliau turėtų ką dovanoti kitiems. Išmokti neperdegti yra gyvybiškai svarbu kiekvienam, dirbančiam su žmonėmis.
Stiprybės semtis iš Išminties šaltinio ir uždegti širdis
Tverti šiame nelengvame pašaukime, išlaikyti dvasios pakilumą kasdieniuose iššūkiuose gali padėti malda, artumas su Kūrėju, kuris ir mus pakvietė tapti kūrėjais bei šio pasaulio bendraautoriais. Net ir geriausiam mokytojui taip pat reikalingas mokytojas – autoritetas, Tiesos šaltinis. Savo sunkumuose nesikliaukime vien savimi, bet šaukimės Jo pagalbos. Juk esame mylimi mūsų Tėvo vaikai!
Gražiu žodžiu minime mokytojus, kurių padedami galėjome visapusiškai augti, kurie siekė mus pažinti, įžvelgti ir atskleisti mūsų potencialą. Tokį pilnutinį ugdymą yra gražiai apibrėžęs filosofas Stasys Šalkauskis. Pasak jo, ugdymas yra trijų dedamųjų visuma: tai globojimas (ar kitaip – auginimas), lavinimas ir auklėjamas.
Šiai sudėtingai trilypei užduočiai labai svarbi ugdytojo dvasia bei motyvacija. Filosofas Juozas Girnius įtaigiai rašė, jog „idealizmas yra ta versmė, kuri gaivina žmoguje entuziazmą. <...> Kaip entuziazmo stoka atspindi žmogaus dvasinį sunykimą, paskęstant tik savo kasdieniuose rūpesčiuose, taip entuziazmas išreiškia žmogaus dvasinį veržimąsi aukštyn.“ (J. Girnius, Raštai III, „Idealas ir laikas“, 351 psl.)
Ypatingai svarbu idealizmą išlaikyti mokytojams, kurie gali jauniems žmonėms padėti suvokti, kad gražesnę ateities Lietuvą sukursime tik bendryste ir solidarumu. Turime mokytis net sudėtingiausiuose išmėginimuose nepamesti iš akių šio vienybės idealo.
Įkvėpti pavyzdžiu
Įkvepiančiu pavyzdžiu mums yra Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika, kurios pasirodymo 50-ąjį jubiliejų kaip tik šįmet minine. Jos kūrėjai tamsioje sovietmečio naktyje surado vidinės stiprybės pasakyti tiesą garsiai, nepaisydami visų pavojų. Jų, o sykiu ir daugelio partizanų, atsiminimuose randame pasakojimus apie vaikystės tarpukario Lietuvą, apie lietuvišką mokyklą ir mokytojus-autoritetus. Dažnu atveju būtent mokytojai jaunų žmonių širdyse įskiepijo meilę Lietuvai, kurios nesugebėjo įveikti sovietinė melo imperija.
Dažnu atveju būtent mokytojai jaunų žmonių širdyse įskiepijo meilę Lietuvai, kurios nesugebėjo įveikti sovietinė melo imperija.
Todėl mokytojo darbas yra vienas svarbiausių visais laikais. Mokytojai yra civilizacijos perdavėjai ir nešėjai – kalbos, žinių, o su jomis ir pasaulėvaizdžio, savito pasaulio matymo. Mokyklose saugoma tautos išmintis ir kuriama ateitis.
Visus, dirbančius šį prasmingą darbą, norisi padrąsinti gražia filosofo, teologo Tomo Akviniečio mintimi „Teologijos santraukoje“: „Viskas buvo sukurta dėl to, kad būtų panašu į dieviškąjį gerumą“.
Visiems mokytojams ir mokiniams šią dieną norisi linkėti, kad savo gyvenimu ir darbais vis panašėtume į šį dieviškąjį gerumą, kuriam esame pašaukti.
