Diktatoriai nori, kad visi matytų jų valstybių „fasadą“, kokios tvarkingos gatvės, kaip efektyviai veikia sistema, o kalėjimuose kankinami disidentai, teroras, korupcija, cenzūra, čia „vidaus reikalas“. Žmogaus teisių pažeidimams maskuoti labai tinka pasiūlyti pelningą kontraktą ir iškart atsiranda būrys rėmėjų – „davaite žit družna“.
Labai svarbu, kad santykiuose su diktatoriais matytume išsamų ir platų vaizdą prieš pasinerdami į politines emocijas ir aistras.
- Aukštesnė politinė kultūra. Po gruodžio 8 dienos, kai kalio trąšos iš Baltarusijos toliau rieda per Lietuvą, atsirado daug moralizuotojų ir aiškintojų, kad Vyriausybė išdavė vertybes. Vyriausybės niekas nevertė ir nenurodė kaip elgtis su trąšų tranzitu. Pačios Vyriausybės pozicija niekada nesikeitė, kad Lietuva neturi remti Baltarusijos diktatoriaus verslų, kuriais finansuojamas represinis aparatas, skriaudžiantis žmones. Pati Vyriausybė suformavo tokius aukštus kriterijus, ko niekada nėra buvę Lietuvos istorijoje. Jokie kiti politikai net nėra bandę to daryti, todėl kritikuoti Vyriausybę, kad ji nepakankamai vertybinė yra neadekvatu. Iš kitų veikiančių Lietuvos partijų sudaryta Vyriausybė apskritai nesuktų galvos dėl trąšų eksporto.
- Opozicijos dviveidiškumas. Opozicijos dviveidiškumas ypač reljefiškai pasimatė svarstant jų pačių inicijuotą Vyriausybės „teismą“ už nesustabdytą trąšų tranzitą. Vieną vertus, opozicija kaltino Vyriausybę, kad ji nesustabdė trąšų tranzito, o kitą vertus, aiškino, tegu važiuoja tos trąšos. Keista klausyti opozicijos politikų, kurie moko Vyriausybę vertybių, kai patys yra ne kartą viešai deklaravę, kad trąšos turi važiuoti per Lietuvą. Čia tik biznis, nieko asmeniško. Ryte sako, kad Vyriausybė daro blogai, siekdama uždrausti trąšų vežimą, o jau popiet aiškina, kad Vyriausybė nesilaiko įsipareigojimų.
- Lietuva su niekuo nesipyksta. Dar vienas mitas, kad štai „Lietuva iškasė karo kirvį“ ir moko kitas šalis. Kaip tik priešingai. Lietuva nieko nemoko ir niekam nieko neaiškina. Lietuva suvereniai priima sprendimus, kokios trąšos važiuos per jos teritoriją ir kokios atstovybės bus atidaromos. Lietuva neaiškina ką baltarusiai turi vežti savo geležinkeliais ar kokios atstovybės turi veikti Pekine. Gi diktatoriai kišasi į Lietuvos vidaus reikalaus ir siunčia nurodymus, o po to pyksta, kodėl jų neklausoma.
- Ekonomika nėra tik ekonomika. Verslininkai ir komentatoriai iškelia į pirmą planą ekonominius nuostolius ir nemato nieko toliau, nei trumpalaikis pelnas. Diktatoriai yra abejotini verslo partneriai, nes ekonomika jiems turi padėti palaikyti jų ideologiją. Kinija investuoja į atskirų šalių infrastruktūrą, bet mainais reikalauja ne tik finansinių dividendų, bet ir politinių sprendimų. Per ekonominius ryšius susietos šalys palaipsniui verčiamos tapti Pekino vasalėmis. Ar tai toliaregiškas požiūris? Ar valstybės taip turi elgtis? Ar pelnas yra visų svarbiausia?
- Diktatoriai draugauja su diktatoriais. Kai kas sako, kad iki šių metų Lietuva ir Kinija turėjo puikius santykius. Tai netiesa. Puikius santykius diktatoriai mezga tik su kitais diktatoriais. Juos visus jungia bendras noras išlaikyti ir plėsti valdžią, o demokratijas, kurių interesas yra žmonės, diktatoriai laiko silpnomis, nereikalingomis, netgi pavojingomis. Jau ne vienas ekspertas įspėja apie pasaulio diktatorių sąjungą, kurią geriausiai įprasmina Pekino ir Maskvos parama kitiems diktatoriams. Tai vyksta Vidurinėje Azijoje, Afrikoje ar Lotynų Amerikoje.
- Minskas – Maskva – Pekinas. Ne kartą viešai Vladimiras Putinas aiškino, kad jo patikima sąjungininkė yra Kinija. Neatsitiktinai Minske veikia didelis kinų technologijų parkas, o Baltarusijos režimas pareiškė, kad plės ryšius su „tolimuoju užsieniu“ ir mažins su Vakarų Europa. Štai tikroji sąjunga ir draugystė, todėl labai tikėtina, kad nedraugiški veiksmai prieš Lietuvą yra koordinuojami iš visų šių sostinių.
- Lietuvos niekas nepalaiko? Kai kurie komentatoriai ir verslininkai sako, kad Lietuva akiplėša, išsišokėlė, kad elgiasi neadekvačiai. Yra net tvirtinančių, kad nesame suprantami, nesame partnerių palaikomi. Tai yra netiesa. Yra kaip tik atvirkščiai! Lietuvai paramą išsakė: Čekijos Respublikos senatas, JAV kongresmenai, Europos Komisijos nariai, jau nekalbant apie Taivaną. Tai tik pradžia. Lietuvos draugai dabar labai aiškiai matyti, jų gausėja, pagarba mūsų šaliai auga. Tokioje garbingoje kompanijoje malonu būti.
- Ekonominė katastrofa. Daug emocijų ir bauginimų susiję su pinigais. Neva, Lietuva bus ekonomiškai sužlugdyta, Kinija ir Rusija tokios didelės ir įtakingos, o kas ta Lietuva, tokia maža. Jau daug kartų mūsų šalį visokie tironai gąsdino, todėl verslas yra labai atsparus. Kas kartą, kai Lietuvą bando palaužti, valstybė išeina sustiprėjusi. Jau geriau mažesni, bet sąžiningi draugai, nei dideli, bet nepatikimi. Klestintis Taivanas yra to pavyzdys.
Lietuva patiria didelį spaudimą, atsirado daug visokių melų viešojoje erdvėje. Viso to tikslas yra išgąsdinti Lietuvą, pakirsti pasitikėjimą Vyriausybe ir apskritai vertybėmis grįsta politika. Ar mes išsigandome?
