Kova dėl gyventojų prasideda
Kinija antrus metus fiksavo neigiamą gyventojų skaičiaus augimą.
Tai nėra išimtis, tai pasaulinė taisyklė.
Visuose žemynuose labai sparčiai daugėja regionų kur gyventojų skaičius mažėja, o radikaliai greitas gimstamumo lygio kritimas nustebino mokslininkus.
Kad gyventojų visame pasaulyje pradės mažėti, buvo prognozuota, bet kad gimstamumas kris taip sparčiai, tai buvo netikėta.
Iš pradžių buvo modeliuojama, kad pasaulis gyventojų piką pasieks 2100 metais, vėliau prognozės priartėjo iki 2050 m., o dabar panašu, kad jau per artimiausią 10 metų gyventojų augimas taps neigiamas.
Kur žmonės gyvens, o kur liks dykynės, bus svarbiausia demografų prognozių kryptis.
Panašu, kad ištuštės regionai Šiaurėje, kur šalta ir naktys trunka po pusę metų.
Vargu, ar žmonės norės gyventi ir dykumose, kur dėl klimato kaitos tampa nepakeliamai karšta.
Lietuva yra kaip tik nuostabioje pasaulio dalyje, kur ne tik švelnus, malonus klimatas, nesiaučia atšiaurių gamtos stichijų, bet dar ir gausu švaraus geriamo vandens.
Dėl klimato kaitos ir vidutinės šilumos temperatūros padidėjimo, gyvenimo sąlygos Lietuvoje neblogėja.
Mūsų šalis taps vis patrauklesnė vieta gyventi, mokytis ir verslauti. Taigi galime apsispręsti ir susitarti dėl savo migracijos strategijos.
Ką ketiname priimti, o kas yra nepageidaujami.
Gyventojų augimas yra nacionalinis interesas
Naivu būtų gyventojų augimo perspektyvą suvesti į gimstamumą ir lietuvių kilmės reemigrantus.
Gimstamumas yra mažas visame pasaulyje ir net pačioms turtingiausioms valstybėms nepavyksta užtikrinti teigiamos kartų kaitos. Norvegija, Švedija, Pietų Korėja, Japonija, Prancūzija, Lenkija bandė, bet nerado jokių efektyvių būdų kaip paskatinti gimstamumą.
Ir tai nėra pajamų klausimas, net priešingai, augant žmonių pajamoms, vaikų tik mažėja, o bandymas tą neigiamą demografinę tendenciją pakeisti piniginėmis paramomis nepadarė jokio ilgalaikio poveikio.
Kliautis grįžtančiais Lietuvos emigrantais irgi būtų neadekvatu.
Labai gerai, kad paskutiniais metais lietuvių grįžta daugiau, nei išvyksta, bet didžioji dalis negrįš ir su tuo geriau susitaikyti, nei puoselėti tuščias viltis.
Seniau išvykę lietuviai noriai asimiliuojasi užsienio šalyse ir savo ateities nebesieja su Lietuva, todėl nelabai ką Lietuvos vyriausybė gali padaryti, jeigu Tėvynė nebetraukia.
Norvegijos pilietybę norinčių įgyti lietuvių skaičius per pastaruosius ketverius metus išaugo 4 kartus.
Tokia pati tendencija Jungtinėje Karalystėje, JAV, Airijoje, Švedijoje ir kitur.
Vienintelis tvarus būdas užtikrinti kartų kaitą yra imigracija.
Ką kviesime, o ko nepageidausime, kaip užtikrinti integraciją, saugumą.
Tai yra mūsų valstybės iššūkis, kurį turime protingai suvaldyti ir išspręsti. Bet gyventojai Lietuvai kaip valstybei yra būtini.
Be gyventojų valstybė negali egzistuoti.
Iki šiol darbuotojų skaičius Lietuvoje augo.
Didėjo atlyginimai, augo biudžeto surinkimas, rekordiškai buvo keliamos pensijos ir įvairios išmokos.
Net didžiausi skeptikai giria valstybės socialinę politiką, mažėja skurdas, o pasitikėjimas „Sodra“ yra aukštumose, tačiau, taip nebus visada.
Šie metai yra lūžio taškas, kai į pensiją išeis daugiau žmonių, nei įsilies jaunuolių į darbo rinką. Ir tokia realybė toliau bus visada.
Kasmet darbuotojų skaičius turi tendenciją mažėti, o pensininkų augti.
Taigi iš ko palaikyti ir net turtinti socialinę politiką? Kas kurs gerovės valstybę?
Be ekonominių ir socialinių argumentų, gyventojai reikalingi ir nacionalinio saugumo požiūriu.
Izraelis 1990 m. turėjo 4,8 mln. gyventojų, dabar beveik 10 mln.
Ar visi jo gyventojai žydai?
Tikrai ne, bet gyventojų augimas yra Izraelio, kaip valstybės, išlikimo garantas. Kai aplink nedraugiškos šalys, savo bendruomenės kiekybė savaime yra privalumas.
Izraelio imigracijos ir integracijos politika yra proaktyvi, labai tiksli ir sisteminga. Tai yra pavyzdys Lietuvai.
Kas gyvens Lietuvoje?
Lietuva iki šiol buvo nepasirengusi priimti ir integruoti užsieniečių.
Kiekviena valstybės institucija veikia atskirai.
Vienaip situaciją mato darbdaviai, kitaip VSD, dar kitaip Ekonomikos ministerijos valdininkai.
Vidaus reikalų ministerija projektuoja dar kitokią strategiją.
Mes nežinome nei kokių gyventojų pageidaujame, nei kokius jiems keliame kriterijus.
Negebame paskirstyti atvykusių kitataučių po regionus, nors ten trūksta darbo jėgos, o dėl vaikų trūkumo uždarinėjami darželiai ir mokyklos.
Bendros migracijos tendencijos ir taisyklės Lietuvai galioja tokios pat, kaip ir kitoms šalims.
Migrantai, kurie yra kvalifikuoti ir noriai integruojasi, yra laukiami visur. Dėl jų konkuruoja visos valstybės.
Ukrainiečiai ir baltarusiai dėl savo noro dirbti, gebėjimo integruotis bei nuolankios kultūros mielai laukiami daugelyje šalių.
Vakarų Europos valstybės jau seniai priima rytų europiečius, kurie sėkmingai įsiliejo į jų visuomenes.
Lietuvai reikia semtis iš jų teigiamos patirties bei mokytis iš nesėkmių.
Lietuvoje pasigirsta siūlymų riboti baltarusių atvykimą į mūsų šalį, tuo tarpu jų migracija į kaimyninę Lenkiją tik auga.
Ten jau gyvena per 160 tūkst. Baltarusijos piliečių, 87 proc. atvyko po 2020 m.
Perkeltų verslų skaičiumi Lietuva irgi yra tik šešėlis Lenkijos pavyzdžio.
Ukrainiečiai taip pat nelinkę Lietuvos įsivaizduoti, kaip prioritetinės šalies, kur norėtų likti gyventi.
Po 2022 m. karo pradžios, mūsų valstybėje registravosi 84,6 tūkst. pabėgėlių, o šiandien telikę 41 tūkst. ir panašu, kad jų skaičius toliau mažės.
Ukrainos valstybės institucijos nefiksuoja didelių grįžtančių emigrantų srautų, todėl tikėtina, kad ukrainiečiai persikelia gyventi į tas pačias Vakarų valstybes, kaip ir lietuviai emigrantai.
Iš 6,5 mln. ukrainiečių pabėgėlių vos 40 tūkst. Lietuvoje, o juk Ukrainoje esame laikomi viena iš draugiškiausių valstybių.
Tik triskart už Lietuvą didesnė Čekija priėmė 10 kartų daugiau ukrainiečių, beveik 400 tūkst.
