Kęstutis Masiulis: Kitaip negalim, išgyvenam Ukrainos vargą kartu

Dar prieš gerą mėnesį virė kalbos, kokie lietuviai susiskaldę, kaip trūksta vienybės, kokie negeri politikai ir pan. Dabar galime teigti viską priešingai. Politikos srity pasibarame, demokratijoje kitaip nebūna, bet esame Tauta, kuri gali vardan svarbių tikslų susitelkti, esame kumštis, esame jėga.
Kęstutis Masiulis
Kęstutis Masiulis / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

Vienija brangios vertybės

Vos prasidėjus Vladimiro Putino karui, Lietuvoje nutilo bet kokie ginčai ir vieni kitų kaltinimai, prapuolė pozicija ir opozicija. Amžinosios vertybės svarbiau. Laisvė, taika, atjauta. Karas mus išgąsdino, bet nepalaužė. Kremlius jau seniai buvo mums žinomas kaip neprognozuojamas, neprotingas ir neadekvatus. Lietuvoje, kitaip nei Vakarų Europoje, nebuvo kažkokio vertybių perkainojimo. Nebeįmanoma dar labiau nekęsti Rytų despotų režimo, jeigu jau ir taip labai jų nekenti. Bet atsirado gailestis ir atjauta paprastiems žmonėms, kurie tapo aukomis.. už ką? Kodėl? Vardan ko?

Didžiuojuosi, kad visi miestų, miestelių, provincijos gyventojai atjaučia ir priima bėgančias nuo karo šeimas, gausiai aukoja paramos organizacijoms, skiria paramą. Verslininkai ir įvairios organizacijos jau pasiūlė per 8000 darbo vietų, kai kurios žada paremti gyvenamuoju būstu, pradine įsikūrimo išmoka. O kiek savanorių, kurie neatlygintinai padeda savo jėgomis.

Šįkart galime pasidžiaugti ir mūsų valstybinėmis institucijomis, politikais. Jokia kita šalis taip greit ir taip radikaliai nepakeitė teisės aktų, taip greit neperorientavo visos migracijos politikos. Iš ypač konservatyvios darbo rinkos užsieniečiams, vos per kelias dienas pabėgėliams buvo leista įsidarbinti ir įsikurti, atšaukti visi suvaržymai, net dėl kalbos. Vos atvykę, po kelių dienų vaikai jau kviečiami į darželius ir mokyklas.

Lietuva neabejinga bičiulio bėdai

1939 m. Lietuva irgi nesvyravo. Iš užpultos Lenkijos į Lietuvą pradėjo prašytis pabėgėliai. Situacija nebuvo vienareikšmė. Europos šalys tuo metu nenorėjo priimti jokių pabėgėlių, o Lietuva su Lenkija tuo metu buvo prastuose santykiuose. Lietuviai pyko dėl Vilniaus krašto užgrobimo, buvo karinių aukų dar nuo 1920 m., o vos prieš metus, 1938 m., buvo tekę priimti Lenkijos ultimatumą, kuris vos netapo ginkluotu konfliktu. Visgi Lietuva nesusvyravo ir atvėrė savo sieną karo pabėgėliams – 14 tūkst. kareivių ir iki 35 tūkst. civilių, kurių didelė dalis buvo žydai, vėliau bėgę toliau, taip pat padedant ir garsiajam Chijunei Sugiharai.

„Pirmiausia Lietuvos žemėje man pasiūlė vandens gertuvę, o gyventojų vaišingumas mus lydėjo iki pat stovyklos. Jie tai darė ne dėl to, kad mus, lenkus, labai mylėtų, o todėl, kad mes esame žmonės, kurie neteko ne tik savo tėvynės, bet ir paprasto juodos duonos kąsnio, ir dėl to tai mano akyse turėjo dar didesnę vertę“, – rašė apie tuometinius įvykius vienas Lenkijos karininkas.

Dabar Lietuva vėl priima bėgančius nuo teroro žmones. Jau per 12 tūkst. ukrainiečių Lietuvoje ir tai ne pabaiga. Labai organizuotai ir susitelkę tikrai galime priimti 30 tūkst., o tai jau nėra mažai. 1 proc. visos Lietuvos. Esame apsiskaičiusi ir jautri tauta, labai gerai žinom istoriją ir ką reiškia gyventi priespaudoje, todėl kitaip negalim, jaučiame ir išgyvename kaimynų bėdą kartu.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų