Dar niekada Lietuvos ir Vokietijos ryšiai nebuvo tokie tvirti kaip yra dabar. Vokietija Lietuvą mato ne tik kaip strateginę partnerę, bet ir kaip bendramintę sąjungininkę.
Vokiečių politikai pripažįsta Lietuvos pažangą, pasiekimus ir nori mokytis iš mūsų tose srityse, kuriose jie atsilieka.
-
Vokietijos „Rheinmetall“ nori statyti artilerijos gamyklą Lietuvoje: ką tai reikštų?
-
Vokietijoje daugiau kaip 100 tūkst. žmonių dalyvavo protestuose prieš ultradešiniųjų AfD
-
Naujoji vokiečių kairiųjų partija ragina derėtis su Rusija dėl karo Ukrainoje užbaigimo
-
Vokietijoje vykstant protestams ūkininkai blokavo įvažiavimus į pagrindinius šalies uostus
-
O. Scholzas: visos Europos Sąjungos valstybės turi susitarti dėl pagalbos paketo Ukrainai
Geopolitinis suartėjimas
Vokietijos partijos visiškai pakeitė savo nusistatymą dėl Rusijos.
Anksčiau vyravo požiūris, kad Lietuva ir kitos Rytų Europos šalys neigiamai Rusiją vertina dėl istorinių priežasčių.
Kaip jie mūsų pokalbiuose sakydavo, – „dėl okupacijos trauminės patirties, kuri yra neadekvati esamai realybei ir neadekvati esą Euroazinėje erdvėje ilgam įsivyravusiai taikai“.
Jeigu jiems primindavome, kad rusai mums specialiai kenkia pardavinėdami dujas brangiau nei vokiečiams, tai jie manydavo, kad gal čia kažkokie prekybiniai niuansai, o ne Kremliaus šantažas.
Jeigu atkreipdavome dėmesį į Maskvos grasinančią retoriką, tai čia tik kalbos.
O kai pirštu durdavome į Putino kasmet kartojamą teiginį, kad SSRS sugriuvimas buvo didžiausia nelaimė, kurią būtina ištaisyti ir, kad tai yra jo misija, tai mums paaiškindavo, kad tai tik retorika skirta vidaus elektorato konsolidacijai...
„Juk kas prekiauja, tai nekariauja“, toks buvo manymas ir visur girdimas paaiškinimas.
Dabar viskas pasikeitė. Vokiečiai jau pripažįsta, kad jie klydo, o lietuviai buvo teisūs.
Jie patys pabrėžia, kad Vokietijai reikia permąstyti savo principus, faktiškai juos apsukti 180 laipsnių, o Lietuva yra Rusijos ekspertė.
Maskva jau vertinama kaip agresorė ir pagrindinė grėsmė visai Europai, todėl Vokietija tvirtai pasiryžo didinti išlaidas gynybai, modernizuoti kariuomenę ir į įsipareigojimus NATO žiūri labai atsakingai.
Kareivių siuntimas į Lietuvą yra bekompromisis pažadas, kad Lietuva bus ginama.
Ekonominiai suvaržymai verslui, kuris vis dar norėtų prekiauti su rusais tik didėja.
Jeigu anksčiau beveik visas gamtines dujas Vokietija gaudavo iš Rusijos, tai dabar jie išleido daugybę pinigų ir nukopijavo mūsų dujovežio „Independence“ modelį, kai gamtinės dujos importuojamos laivais.
O naujųjų 4 terminalų valdytojais pasirinko lietuvius, „Klaipėdos naftą“, kaip šios srities specialistus, turinčius vertingą tarptautinę patirtį.
Migracijos suvaldymas
Vis daugiau Vokietijos politikų pripažįsta, kad nevaldoma masinė imigracija, kurią propagavo Angela Merkel, buvo klaida.
Daugybė imigrantų iš tolimų kraštų nelinkę integruotis.
Jie ne tik tapo našta socialinės apsaugos sistemai, bet yra ir didelė kultūrinė problema.
Visuomenėje vyksta daugybė mažų konfliktų.
Mokyklose, viešosiose vietose, kaimynystėje, o tai ramius ir pedantiškus vokiečius veda iš kantrybės. Žmonės yra nepatenkinti.
Tai atsispindi ir radikalių politikų populiarumu.
Apklausose prieš 2024 m. numatytus Brandenburgo, Saksonijos ir Tiuringijos žemių rinkimus radikali AfD visur pirmauja ir jos reitingai gerokai viršija 30 proc.
Vis daugiau vokiečių politikų sutinka, kad Lietuvos atstūmimo politika neįleisti nelegalų yra teisingas sprendimas.
Jeigu ankstesniuose susitikimuose su Vokietijos kolegomis girdėdavau kritiką dėl mūsų vykdomos migrantų apgręžimo politikos, tai dabar jie sutinka, kad instrumentalizuota migracija yra ES problema, kurią būtina spręsti.
Masinis nelegalų įleidimas neišsprendė jokių problemų, bet tik paskatino dar didesnes imigracijos bangas.
Vokiečiai su nerimu žiūri į Pietų Europą, kur valtimis ir laivais plaukia vis nauji būriai imigrantų, kurių tikslas labai dažnai yra Vokietija ir vis daugiau empatijos Rytų Europos šalims, kurios visada pasisakė už sienų apsaugą ir valdomą bei protingą migraciją.
Elektroninių paslaugų plėtra
Nors Vokietija daug kam yra pavyzdys tvarkingos ir produktyvios šalies, bet yra nemažai sričių, kuriose ji atsilikusi.
Vokiečiai mato, kad jų ekonomika jau nebėra tokia konkurencinga kaip anksčiau.
Žmonės dirba daug, bet labai trūksta inovacijų. Valstybės aparatas tikslus, skrupulingas, bet išpūstas, gremėzdiškas ir brangus.
Vokietijoje labai trūksta elektroninių paslaugų.
Daug kas vis dar tvarkoma laiškais, siunčiama paštu, būtina pasirašyti ranka, o klientai verčiami vykti į susitikimus gyvai, kas Lietuvoje įprastai tvarkoma internetu.
Biurokratai dirba lėtai, informacija „nesuvaikšto“, vis dar veikia daugybė registrų, kurie nėra sujungti į vieną tinklą.
Kiekvienas asmuo turi daugybę identifikacinių kodų skirtų skirtingiems poreikiams, kas Lietuvoje yra žinoma vienu asmens kodu.
Mūsų turima elektroninių valdžios vartų prieiga jiems skamba kaip svajonė.
Paprastas pavyzdys iš Bundestago. Posėdžiai vis dar stenografuojami ranka, o vėliau perrašomi kompiuteriu.
Tokiai paslaugai suteikti yra pasamdyta keliasdešimt brangiai apmokamų tarnautojų.
Lietuvoje tai būtų sunkiai įsivaizduojama. Tokios praktikos nebėra jau 20 metų.
Vokiečiams Lietuvos valstybės tarnyba atrodo daug efektyvesnė ir „lieknesnė“, o mums įprasti ir unifikuoti sprendimai yra pavydėtini gremėzdiškam vokiečių biurokratizmui.
