Seime vėl užregistruoti teikiami siūlymai plėsti užstato sistemą į ją įtraukiant iš esmės visas stiklo pakuotes, o taip pat ir dar daugiau plastiko, pavyzdžiui, pieno ar jogurto pakelius. Tai jau ketvirtas tokio pobūdžio siūlymas per pastaruosius keletą metų. Iki šiol visi teikti panašaus pobūdžio projektai atmesti ne be priežasčių. Pakalbėkime apie jas.
Stiklas yra sunkus ir užima daug vietos
Lietuvoje per metus į rinką išleidžiama daugiau nei 190 tūkst. tonų pirminių pakuočių atliekų (2019 m. duomenys). Beveik trečdalis jų, apie 62 tūkst. tonų, yra stiklo pakuotės. Didžioji dalis – gėrimų buteliai, taip pat stiklainiai bei kitos stiklo pakuotės apie kurias ir kalbama. Palyginti, užstato sistemoje šiuo metu per metus surenkama apie 25 tūkst. tonų pakuočių. Taigi, tikimasi, kad kiekvienas gyventojas savo namuose kaups ir į parduotuves veš beveik tris kartus daugiau atliekų.
Be to, esami taromatai yra netinkami tokiai plėtrai, tad tektų keisti visą esamą infrastruktūrą. Tai tikrai nebūtų efektyvus lėšų panaudojimas ir neabejotina, kad užstato sistemos veikimas brangtų, kas tiesiogiai paliestų kainas. Kaip yra parodžiusi Aplinkos ministerijos užsakyta studija, užstato sistemos plėtra kainuotų 120 mln. eurų, kurie galiausiai gultų ant vartotojų pečių.
Čia jau nekalbant apie anglies dioksido emisijas, kurias padidintų visas šis atliekų vežiojimas atgal į parduotuves – juk tik retas gyventojas turės galimybių jas kaupti ir transportuoti dideliais kiekiais.
Kur dėsime 400 tūkst. stiklo konteinerių?
Šiuo metu stiklo pakuotės yra tvarkomos konteinerinėje sistemoje, kurios nuosekli plėtra duoda akivaizdžių rezultatų. Mūsų duomenimis, 2021 m. bus surinkta 10 proc. daugiau stiklo pakuočių, nei 2020 m. Tai reiškia, kad gyventojai rūšiuoja daugiau.
Vertėtų pastebėti, jog stiklo konteineriais yra aprūpinta apie 80 proc. individualių valdų, kurių gyventojai savo kiemuose tinkamai išrūšiuoja 100 proc. turimų stiklo pakuočių. Per artimiausius metus infrastruktūrą planuojama išplėsti iki 100 proc., t.y. visus gyventojus aprūpinti rūšiavimo konteineriais. Tačiau, užuot investavę į sprendimus, kurie pagerintų stiklo pakuočių surinkimą iš daugiabučių gyventojų, įstatymo iniciatoriai nori nubraukti eilę metų kurtą konteinerinę pakuočių atliekų tvarkymo sistemą bei pasiektą progresą ir šalies gyventojus bei jų namus paversti šiukšlių sandėliais ir atliekų rūšiavimo bazėmis.
O tuo metu 400 tūkst. konteinerių, į kuriuos jau investuota per 8 mln. Eur, staiga taps atliekomis – neskamba kaip pats ekologiškiausias sprendimas.
Nuosekli atliekų tvarkymo politika
Pirmas siūlymas plėsti užstato sistemą pateiktas dar 2017 m. O 2018 m. Aplinkos ministerijos užsakymu atlikta išsami nepriklausoma studija parodė, kad toks sprendimas būtų neefektyvus. Nors plečiant užstato sistemą galima pasiekti šiek tiek geresnių stiklo surinkimo rodiklių, užsibrėžtus tikslus padėtų pasiekti ir konteinerinės sistemos plėtra. Su 6 kartus mažesniais kaštais. Nepaisant šių išvadų, siūlymai plėsti užstato sistemą pasirodė Seime dar du kartus, ir tampa lyg savotiška tradicija kaip reklaminė akcija ar sezoninis išpardavimas.
Šių metų pavasarį Seimas priėmė strateginį sprendimą gerinti ir stiprinti konteinerinę atliekų tvarkymo sistemą, jos organizavimą perduodant savivaldybėms. Gamintojų ir importuotojų atstovai savo ruožtu gavo užduotį paskelbti konkursus ir parinkti rūšiuotojus ir perdirbėjus. Tam, be abejo, reikia aiškiai žinoti, kokie bus pakuočių atliekų, įskaitant stiklo, kiekiai, kuriais turės pasirūpinti rūšiuotojai ir perdirbėjai. Ir štai, praėjus keliems mėnesiams po patvirtintos strategijos, kalbame apie pokyčius į visiškai priešingą pusę: aplinkos apsaugos komitetas stiklo tvarkymą iš savivaldybių sugalvoja grąžinti verslui, o iš konteinerinės sistemos ruošiasi išimti trečdalį visų pakuočių.
Šiuo metu vyksta nuoseklus darbas Aplinkos ministerijos darbo grupėje, kuri sprendžia, kaip pagerinti pakuočių surinkimo sistemos kokybę. Turime pasiūlymų, kurie realiai pagerintų situaciją, išspręstų esamas sistemos problemas ir efektyviai padidintų surinkimo procentus. Praleidę šimtus valandų posėdžiuose ir darbo grupėse, varstydami kabinetų duris, diskutuodami susitikimuose, rašydami dešimtis raštų, atlikdami ekonominius ir socialinius vertinimus galiausiai randame argumentuotus sprendimus, kurie tiktų visoms susijusioms šalims.
Juk verslas nori susitvarkyti pakuotes, kurias pats išleidžia į rinką, o žmonės nori atsikratyti atliekomis ir turi tikslingą norą tą padaryti kuo patogiau ir lengviau. Tad jei jau sakome, kad viską darome vardan didesnio bendro gėrio, tai jo ir paieškokime.
Bet tuo metu Seime vėl nuskamba paprasta, bet geniali idėja: gal išplėskime užstato sistemą?
