Vienas iš tokių pavyzdžių – prieš kelias dienas pasirodęs naujienų portalo 15min žurnalisto Dovydo Pancerovo straipsnis, kuriame esu bandomas susieti su KGB agentais, apie kurių egzistavimą net nežinojau, juo labiau akyse nesu matęs.
Taip, prieš porą metų esu kalbėjęs su keliais politikais, kad jie padėtų surasti finansinės pagalbos Šakių sporto klubui „Audra“, tačiau už jų, tarp kurių ir socialdemokratas Mindaugas Bastys, ryšius, kanalus, bičiulystes negaliu būti atsakingas.
Didžiuojuosi, jog Šakių sporto klubui „Audra“ vadovavau nuo 1999 metų iki kol buvau išrinktas į Seimą 2016-ųjų rudenį. Sporto klubo veiklą ir rajoninius bei nacionalinius renginius remdavo įvairios įmonės, organizacijos, pavieniai asmenys. Visa gaunama parama buvo tinkamai apskaitoma ir duomenys pagal nustatytą tvarką teikiami VMI. Per mano vadovavimo laikotarpį sporto klubas buvo pastebima rajono sporto bendruomenės dalis, kasmet jo veikla įtraukdavo kelis šimtus žmonių – ne tik darbingo amžiaus šakiečių, bet ir jaunimo, senjorų, turėjome dešimtis sportuojančių įvairių sričių neįgalių asmenų. Mano ilgametės veiklos principas – sveiko žmogaus ugdymas, jaunimo įgūdžių formavimas, galimybių savo pastangomis jaustis gerai ir žvaliai suteikimas. Žinoma, tokiai veiklai reikalinga parama, nes valstybė ne visada išgali tokių veiklų finansuoti ir dar net nebūdamas politiku tai puikiai suvokiau. Atėjęs į Seimą bandau keisti politikų požiūrį į sporto ir sportuojančių žmonių naudą valstybei. Tačiau dauguma iki šiol įsivaizduoja, kad sportuoti Lietuvoje visus metus galima žalioje pievelėje ar ant šaligatvio plytelių, kad į tarptautines ar nacionalines varžybas nemokamai veža autobusai, o įrangą lengva ranka dovanoja sporto inventoriaus gamintojai. Mes sportininkai žinome, kad tai netiesa.
Skirtingais metais sporto klubo biudžetas siekė iki 50–100 tūkst. litų. Dalį sunešdavo patys sporto entuziastai, kartais paramą skirdavo savivaldybė ar sporto federacijos, kartais pavykdavo surasti įvairių sporto renginių rėmėjų.
Žiniasklaidoje keliamas klausimas, neva kai kurie sporto klubo rėmėjai yra tokie blogi, kad jiems neturėčiau net rankos paduoti. Pavyzdžiui, ar neturėčiau bendrauti su kraštiečiu Saturnu Dubininku? Sporto pasaulyje jis yra plačiai žinomas kaip įvairių sporto renginių rėmėjas, ne kartą yra gavęs padėkas iš įvairių sporto organizacijų, valstybės institucijų, todėl kaip sporto klubo vadovas neturėjau jokio pagrindo abejoti jo autoritetu. Juo labiau, kad jį kaip asmenį teigiamai charakterizuoja ir ta aplinkybė, jog jį pripažįsta ir vertina Izraelio ir Lietuvos žydų bendruomenės.
Nesiimsiu ginti Saturno Dubininko, nenoriu ir ginčytis, tik noriu paprastai paklausti – jeigu tas asmuo toks velnio neštas ir pamestas, tai kur Lietuvos teisėsauga, saugumo tarnybos? Ar ne jos turėtų laiku įsikišti ir įspėti, patarti? Kodėl jie laiku nepasidalina kažkokia (jeigu tokia yra) esmingai neigiama informacija? Juk tarp „nukentėjusių“ paramos gavėjų ne tik sporto klubas „Audra“, o ir šakinės, nacionalinės sporto federacijos.
Baigdamas tik pasikartosiu – sporto klubas nėra tas objektas, kuris gautų visą saugumo tarnybų informaciją. Tai savo kūno sveikata besirūpinančių bendraminčių draugija. Ir tie šimtai šakiečių, kuriuos sporto klube sutikdavau kone kiekvieną dieną, yra vienintelis vertinimo kriterijus.
Taip pat, kad nekiltų jokių abejonių mano veikla ir ketinimais, noriu informuoti, kad kaip Seimo narys ir Jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininkas esu patikrintas Lietuvos specialiųjų saugumo tarnybų ir esą gavęs leidimą dirbti su slapta informacija.
Kęstutis Smirnovas yra Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narys.
