Aš aplinkos ministru dirbu tik pusantrų metų, todėl kaltinimas „net kelerius metus negebėjimu priimti sprendimus“, kaip suprantu, skirtas mano pirmtakui Valentinui Mazuroniui. Iš jo paveldėjau ir devynias be vadovų paliktas ministerijai pavaldžias institucijas, ir jau suplanuotas jų struktūrines reformas.
Dar prieš man perimant ministro portfelį, jau buvo įkurta Valstybinė aplinkos apsaugos tarnyba (VAAT), prie kurios turėjo būti prijungti 8 regionų aplinkos apsaugos departamentai, o kontrolės ir leidimų išdavimų funkcijos atskirtos. Beje, ši V.Mazuronio idėja lengvai prasiskynė kelią – ji niekam neužkliuvo.
Tačiau pernai tautos išrinktieji uoliai pradėjo įrodinėti, kad prieš metus jų pačių priimtą įstatymo pataisą reikia keisti. Kas kaltas? Ogi, pasirodo, dabartinis ministras, nes jis neva įsteigė VAAT, jam šovė mintis reformuoti visą aplinkos apsaugos sistemą ir jis naudoja valstybės biudžeto lėšas 45 etatams išlaikyti. Beje, toks etatų skaičius buvo nurodytas V.Mazuronio teiktoje įstatymo pataisoje.
Ne taip paprasta perprasti šešėlinio ministro logiką – reformos reikia, bet balsuoju prieš ją.
Sutapimas ar ne, tačiau parlamentarai gerokai apkarpė VAAT įgaliojimus – panaikino vieną svarbiausių, kontrolės, funkciją būtent tada, kai šiek tiek daugiau nei metus veikusi tarnyba pradėjo duoti rezultatus. VAAT parengė vieningą atliekų kontrolės modelį, kuris atskleidė, kad per 2015 m. sausio-lapkričio mėnesius 10 tūkst. tonų atliekų buvo tvarkoma „tik popieriuje“, rašant fiktyvias pažymas.
Kiti skaičiai yra dar iškalbingesni: jei nebūtų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų, t.y. nebūtų įstatymiškai įteisinta pažymų sistema, tuomet šalies biudžetas 2013 m. už aplinkos taršos mokestį būtų pasipildęs 185 mln. eurų.
Lieka tik apgailestauti, kad Seimo nariai, tarp jų ir Paulius Saudargas (šešėlinis konservatorių aplinkos ministras, – red. past.), balsavo už tai, kad bet kokie veiksmai aplinkos apsaugos kontrolės sistemai tobulinti liktų vien vizija. Negirdomis buvo nuleistos ir Specialiųjų tyrimų tarnybos rekomendacijos atskirti ūkio subjektų priežiūrą ir leidimų išdavimą, aplinkosauginių reguliavimo sąlygų nustatymą, „siekiant išvengti galimų korupcinio pobūdžio apraiškų“. Deja, balsavimo rezultatus Seime lėmė ambicijos ir asmeniškumai.
Ne ką linksmesnės dainos ir apie miškų urėdijų „reformą“. Nors šešėlinis aplinkos ministras ir sutinka, kad šios reformos „galbūt reikia“, jis buvo vienas iš 79 Seimo narių, balsavusių už tai, kad įstatymas įtvirtintų konkretų urėdijų skaičių – 42. Taip buvo užkirstas kelią bet kokiai konsolidacijai. Beje, dėl šio nustatyto skaičiaus Lietuva jau turi problemų, stodama į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją. Taigi ne taip paprasta perprasti šešėlinio ministro logiką – reformos reikia, bet balsuoju prieš ją...
Didžiausią alergiją, kaip suprantu, šešėliniam ministrui kelia faktai apie daugiabučių renovaciją. Reikia apsimesti aklu ir kurčiu sakant, kad ji stringa. Ką rodo visagalė statistika? Aštuonerius metus (2005-2013 m.) šalyje renovacija buvo letargo būsenos, per tą laiką modernizuota vos 520 daugiabučių, o 2015-aisiais, tik per vienus metus, baigti renovuoti 574 namai. Šiemet numatyta jų atnaujinti dar daugiau – per aštuonis šimtus.
Šešėlinis ministras su tulžies prieskoniu vertina ir ministerijos požiūrį į skaitmeninę statybą. Tik vaikas gali nesuprasti, kad jos nesukursi nei per dieną, nei per dvi. Tam reikia didžiulių pokyčių visame statybų sektoriuje – pradedant statinių projektavimu ir baigiant jų eksploatavimu. Pasiruošti skaitmeninei statybai – milžiniškas darbas. Ir jį jau esame pradėję.
Džiugu, jog šešėlinis ministras pripažįsta bent vieną faktą – tai, kad kuriami skandalai dabartinį ministrą atitraukia nuo svarbių aplinkos sektoriaus problemų. Nors darbai Aplinkos ministerijoje vyksta, tačiau tenka iš dalies pritarti šešėlinio ministro teiginiui, kad „sprendžiant asmenines išlikimo problemas ministrui nebelieka laiko dirbti“.
Kęstutis Trečiokas yra aplinkos ministras, partijos „Tvarka ir teisingumas“ atstovas