Ką atliekų sektoriui davė šio principo taikymas? Šiais metais Aplinkos ministerija ėmėsi aktyvių veiksmų, kuriais siekiama itin pagerinti atliekų surinkimą, rūšiavimą, perdirbimą ir atliekų naudojimą, atsisakant neapdorotų atliekų šalinimo sąvartynuose, nedidinti atliekų tvarkymo kainų gyventojams. Pradėtos iš esmės tikrinti gamintojo atsakomybę įgyvendinti pradėjusios Organizacijos ir jų sutarties šalys dėl joms Atliekų tvarkymo įstatyme nustatytų pareigų vykdymo.
Ar gamintojo atsakomybės principą įgyvendinančios organizacijos ir patys gamintojai/importuotojai sąmoningai siekia „išsisukti“ nuo pareigos organizuoti ir finansuoti savo į rinką išleistų gaminių atliekų pilną sutvarkymą, ar trūksta žinių, patirties, gebėjimo.
Patikrintų Organizacijų itin audringą reakciją, aktyvų pasipriešinimą ir veiksmus – spaudos konferencijos, memorandumai, siūlymai vėl keisti įstatymus, išprovokavo aktyvi ministerijos pozicija dėl tikrinimų metu rastų pažeidimų ir jų paviešinimo. Kyla klausimas, ar gamintojo atsakomybės principą įgyvendinančios organizacijos ir patys gamintojai/importuotojai sąmoningai siekia „išsisukti“ nuo pareigos organizuoti ir finansuoti savo į rinką išleistų gaminių atliekų pilną sutvarkymą, ar trūksta žinių, patirties, gebėjimo.
Gamintojo atsakomybės principas reiškia, kad gaminant gaminį ar importuojant prekes, jų savikainoje turi būti atliekų sutvarkymo sąnaudos.
Tuo pačiu, tai reiškia, kad pagamintų ir parduotų gaminių sutvarkymas tampa sudėtine verslo dalimi. Tai reiškia ir tai, kad teršėjas yra ne tik vartotojas, kuris įsigyja prekę ar gaminį (su pakuote ar be jos), o ir gamintojas/importuotojas, pateikęs jas į rinką.
Taigi, verslas ir pramonė, prieš pateikiant į rinką gaminius ar prekes, turi įvertinti ne tik savo produktų gamybos, bet ir jų atliekų sutvarkymo kaštus. Kaip rodo kitų šalių patirtis, pakeitus pakuočių, produktų gamybos technologijas ar jas modernizavus, atsiranda galimybė ženkliai sumažinti ne tik gaminių atliekų perdirbimo kainą ir išplėsti jos panaudojimą, bet ir sumažinti pagrindinių prekių savikainą.
Gal laikas paklausti, kokia Lietuvos gamintojų/importuotojų išleidžiamos elektros ir elektroninės įrangos bei pakuotės kainos dalis sudaro atliekų tvarkymo dalį ir kokia dalis vartotojų sumokėtos dalies iš tiesų skiriama atliekų tvarkymui?
Ar nūdienos oganizacijos netampa lobistinėmis struktūromis, kurios bet kokiomis priemonėmis siekia išskirtinių sąlygų ir privilegijų, vengia atsakomybės, pareigas ir atliekų tvarkymo uždavinius palikdama spręsti valstybei?
Panašu, kad gamintojų/importuotojų laikas ir energija skiriama nuolatiniam įstatymų kaitaliojimo procesui, konferencijoms ir memorandumams, visiškai neskiriant laiko ir finansų realiam gamintojo atsakomybės principui įgyvendinti – organizuoti, finansuoti, informuoti, kontroliuoti savo sutarties šalis.
Kęstutis Trečiokas yra aplinkos ministras
