Spalio 5 dienos drama Kaune ir paskui sekę įvykiai su daugybe Lietuvos teisėsaugos, teisėtvarkos ir teisėkūros vadovų kalbų, viešai išsakytų teisinimosi versijų pagrįstai paaštrino žmonių nepasitenkinimą teisės būkle, nepasitikėjimą teisėtvarkos institucijomis. Visuomenė, taip pat ir mes – okupacijos metais persekioti asmenys – manome, kad netinkamas būdas pradėti intensyvų nusikalstamų veikų tyrimą jau įvykus tragedijoms, kaip ir visą nepriklausomo gyvenimo dvidešimtmetį imituoti teisinę valstybę, kai iš tikrųjų jos nėra.
Iki šiol buvo kuriama teisė, leidusi neteisingai pasidalyti visuomeninį turtą ir atsirasti socialiai neteisingai valstybei su iš to kylančiomis pasekmėmis.
Teisinės institucijos, ėmusios aptarnauti „prichvatizatorius“, yra veikiamos jų kapitalo. Šiems tikslams sukurta ydinga teisėtvarkos vadovų iškėlimo sistema. Iš daugybės teisininkų atrenkami tik nežinia kokios nomenklatūros registre sužymėti „kadrai“. O šie be visuomenės pritarimo išrinkti asmenys žingsnis po žingsnio (pirmiausia vadovaujamu lygiu) suburia uždarus klanus, apsitveria nebaudžiamumo garantijomis.
Kadenciją baigęs Lietuvos vadovas kratėsi visuomenės paramos, kai buvo raginamas ką nors daryti.
Tokioje terpėje visomis vaivorykštės spalvomis pražysta korupcija, kriminalinis nusikalstamumas, atsiranda poreikis moraliai žlugdyti visuomenę pasitelkus atsakomybę praradusius šoumenus arba šoumenizuojant net aukščiausias valstybinės valdžios institucijas.
Kadenciją baigęs Lietuvos vadovas kratėsi visuomenės paramos, kai buvo raginamas ką nors daryti. Tiek individualiai bendraudamas, tiek ir viešai jis darydavo užuominas apie kažkokius „anuos“, kuriems negali atsispirti ar net jų prisibijo.
Ilgiau apie tai tylėti nevalia. Su tuo nebesitaikstysime.
Lietuvos Respublikos Konstitucija valstybės prezidentui suteikia pakankamai galių inicijuoti ir prižiūrėti teisinės sistemos pertvarką, peržiūrėti vadovų iškėlimo tvarką, matyti ir vertinti jų darbą. Tam, prezidentės D.Grybauskaitės žodžiais, tereikia švarios sąžinės ir noro veikti visuomenės labui. Tad pradėkime jau nuo Aukščiausiojo Teismo vadovo pristatymo visuomenei: jei juo bus skiriamas asmuo, tegu ir šeiminiais ryšiais susijęs su „prichvatizuotojais“ bei jų sukurta sistema, ar galėsime manyti, kad tuo pradedamas stabdyti ritimasis į oligarchinę (rytietišką) valstybės esmę?
Kelias į pedofilijos skandalą buvo ilgas. Dabar jau reikia rasti atsakymą, kaip į įvairaus pobūdžio ištvirkavimus įsitraukė ar buvo įtraukti tie, kurių uždavinys – garantuoti valstybėje teisės viešpatavimo pirmumą. Okupacijos laikotarpio politiniai kaliniai ir tremtiniai, kagėbistų persekioti disidentai, valstybės atkūrimo įvykių dalyviai sutaria dėl vieno – per valstybingumo dvidešimtmetį „savųjų“ teisėtvarkininkų elgesys ima nebesiskirti nuo okupantų. O ir anuometiniai skriaudėjai savo buvusioms aukoms jau gali prisistatyti „nepriekaištingos reputacijos“ advokatais, teisėjais ar prokurorais.
Atskira tema – Valstybės saugumo departamento (VSD) veikla. Ar dar kurioje nors demokratinėje valstybėje yra taip įsislaptinusi, niekam neatskaitinga ir be teisiškai reglamentuotos kontrolės palikta panaši struktūra?
Lietuvos visuomenei ne naujiena, kad už liustracijos proceso sužlugdymą pirmiausia atsakingi buvę ir dabartiniai VSD vadovai. Jie atsakingi už tai, kad su KGB susijusių asmenų sistema Lietuvoje tebeveikia, gali pavojingai reikštis politikoje, ekonomikoje, formuojant visuomenės nuomonę. Teisiškai nepaliesta ji tapo naujai organizuota, matomiausiose valstybės gyvavimo srityse veikiančia struktūra. Tuo pat metu VSD darbai – laisvės kovų dalyvio A.Petrusevičiaus provokavimas, čečėnų Gatajevų kurstymas, pagaliau pulkininko V.Pociūno žūtis.
Dėl šių priežasčių visu rimtumu pareiškiame: vadinamieji „vidiniai tyrimai“, atliekami tų pačių vadovų, kuriems didelė dalis visuomenės jau ne kartą pareiškė nepasitikėjimą, mūsų nenuramins. Šiandien daugybėje nagrinėtų ir nagrinėjamų bylų nėra atsakymų. Priešingai, informaciją mėginama slėpti po septyniais užraktais. O kai žmonės dėl to priekaištauja, sakoma: „Matote, vyksta ikiteisminiai tyrimai“ arba „Teismas pripažino, kad bylos medžiaga nevieša“.
Lietuvos visuomenei ne naujiena, kad už liustracijos proceso sužlugdymą pirmiausia atsakingi buvę ir dabartiniai VSD vadovai.
Visa tai laikome miglos pūtimu. Iš kai kurių bylų nagrinėjimo matyti šiurkštūs provokaciniai motyvai, kurie tikrai nėra skirti teisingumui, valstybingumo galioms stiprinti. Tokiais neatsakingais provokaciniais iššūkiais Lietuvai laikome vadinamąją Kauno savanorių, J.Abromavičiaus nužudymo, Bražuolės tilto sprogdinimo ir panašias bylas. O teisminis procesas, toks kaip G.Petriko, kai nenustatoma pagrobto visuomenės turto buvimo vieta ir šio turto valdytojai, – viso labo tik teismų storžieviškas pasijuokimas iš visuomenės.
Mes teigiame: labai daug kas iš buvusiųjų valdžios olimpe per nepriklausomybės dvidešimtmetį labai prasikalto tautai kaip valstybės suverenui. Ypač konstravusieji ydingą teisės sistemą.
Todėl viešai kreipiamės į valstybės vadovę: pedofilijos skandalas tik išryškino demokratinės valstybės teisės sistemos iškraipymus. Pritariame visuomenės reikalavimams neapsiriboti žinybiniais „vidiniais kaltųjų ieškojimais“, o atlikti išsamias teisinių institucijų veiklos analizes, nustatyti, kas jose dirbantiems žmonėms trukdo tarnauti valstybės interesams, prižiūrėti, kad teisėkūroje būtų atstovaujama visų Lietuvos žmonių interesams.
