Aišku, Prancūzija teikia vizijas, o mokėti turi Vokietija ir visi kiti.
Prancūzija yra nuostabi šalis, ir šiai šaliai jaučiu daug sentimentų. Daugmaž seku Prancūzijos aktualijas ir matau tą nusivylimo savimi, nuosmukio ir arogancijos mišinį, kuris dabar ir yra Prancūzija. Kurį taip gerai įkūnija Houellebecquas.
Nepaisant sentimentų, man jau seniai, ypač studijuojant Aroną Prancūzijoje prieš daugelį metų, atrodė, kad, be Rusijos, Prancūzija Lietuvai yra geopolitiškai aiškiausias priešininkas. Per plauką ir stebuklą, nepaisant Prancūzijos pasipriešinimo, mums pavyko tapti ES nariais. Prancūzai ir dabar gailisi, kad pakliuvo į tuos retorinius spąstus. Jiems ES plėtra buvo esminis galios praradimo momentas.
Tokia tikroji Macrono vizija – grįžimas į įtakos sferų Europoje padalinimą ir toliau derybos dėl tų sferų ribų. Ar mums tinka ir patinka tokia vizija?
Dabar vis ieškau paaiškinimo, ką realiai gali reikšti Macrono mintis Europai atsisukti į Rusiją. Motyvai kaip ir visiems aiškūs – Trumpas, noras ir poreikis strateginei autonomijai ir panašiai. Bet mažai turinio – ką toks posūkis į Rusiją ir susitarimas su Rusija gali reikšti. Čia mano paaiškinimas, nors tikrai ne originalus.
Reikia prisiminti devyniasdešimtųjų pradžios Rusijos idėjas apie bendrą Europos saugumo sistemą. Rusija ir Lietuvai siūlė savo saugumo garantijas. Visos tos idėjos galų gale rėmėsi įtakos sferų Europoje pasidalinimu. Ir mes žinome, ką Rusija laikė ir tebelaiko savo įtakos sfera. Rusija pirmiausia norės, kad Europa visiškai pasitrauktų iš Rytinės kaimynystės. Taigi pirmiausia tai Ukrainos klausimas. Gal ne iš karto, bet kitas klausimas, matyt, bus apie mus, Baltijos šalis. Po to – Vidurio Europą.
Ir Macronas tikrai nutuokia apie tokią susitarimo kainą. Geriausias naujas pavyzdys man buvo matyti Prancūzijos pasiūlymai dėl Rytų partnerystės ateities. Juose dominuoja trys dalykai – negalime klaidinti rytų europiečių dėl narystės ES perspektyvų, nes jų tiesiog nėra – čia sena daina. Negalime net kalbėti apie saugumą, nes čia mes ir vėl juos tik suklaidinsim. Ir trečia – vienintelis dalykas, ką tikrai čia galim daryti – tai investuoti į infrastruktūrą.
Tai panašu į Kinijos požiūrį. Rytų Europa kaip Rusijos saugumo garantijų erdvė ir kaip plotas, per kurį vyksta prekyba tarp Kinijos ir Europos. Va ir viskas. Tokia tikroji Macrono vizija – grįžimas į įtakos sferų Europoje padalinimą ir toliau derybos dėl tų sferų ribų.
Ar mums tinka ir patinka tokia vizija? Aišku kad ne. Bet ji daug kuo atliepia tikrąsias realijas – strateginę JAV abejonę dėl savo įsipareigojimų Europai ir Europos dabartinį silpnumą saugumo srityje. Ir yra tam tikras sprendimas, tą reikia pripažinti. Tik nenaudingas visai Rytų ir Vidurio Europai.
Prieš šią viziją reikia kovoti. Ir stiprinti savo gynybos pajėgumus. Ir rodyti solidarumą ne tik su amerikiečiais, bet ir su savo geopolitiniais priešininkais prancūzais. Reikia su prancūzais kovoti Malyje prieš teroristus. Kodėl dabar pasisiūlė tik estai? Reikia daugiau dėmesio Afrikos problemoms, kurios yra pagrindinis saugumo iššūkis Prancūzijai.
Bet šiaip belieka investuoti į Amerikos rinkimus.
Klaudijus Maniokas yra analitinės ir konsultacinės įmonės ESTEP valdybos pirmininkas, šis tekstas publikuotas jo „Facebook“ profilyje
