Visuomet maniau, kad šiose pareigose dirbu dėl to, kad esu profesionalus miškininkas, kad geri mūsų urėdijos ūkiniai rezultatai, kad auginame ir atsakingai rūpinamės mišku, kad suburtas profesionalų kolektyvas, kuriame, galime didžiuotis, „užauginome“ jau 3 urėdus, sėkmingai besidarbuojančius kitose urėdijose.
Bet šį kartą norėčiau pasakyti ne apie tai, kiek metų turėtų dirbti urėdai – kokios taisyklės bus įvestos, tų ir bus laikomasi. Kur kas svarbiau šiandien yra Lietuvos miškai, kuriuos galima sunaikinti, juos pažeisti dėl neapgalvotų (o gal kaip tik atvirkščiai – labai gerai apgalvotų) reformų ir miškų ūkio pertvarkų.
Nė vienas nėra prieš šios Lietuvai svarbios ūkio šakos reformas, racionalias pertvarkas, urėdijų skaičiaus mažinimo, jų jungimo ir panašiai.
Todėl negaliu nepasakyti savo nuomonės. Pirmiausia, norėčiau paprašyti nespekuliuoti nesama urėdų nuomone, neva, jie yra kategoriškai prieš pertvarką. Su kolegomis bendraujame daug, tačiau nė vienas nėra prieš šios Lietuvai svarbios ūkio šakos reformas, racionalias pertvarkas, urėdijų skaičiaus mažinimo, jų jungimo ir panašiai.
Tačiau niekada nepritarsime buldozeriu stumiamai reformai, kurios, mano nuomone, pagrindinis tikslas – kuo greičiau parduoti mišką, patenkinti verslo ryklių interesus, pašalinant visas kelyje esančias kliūtis tai padaryti. Urėdijos dirba pelningai, jos prisiima atsakomybę už tvarų mišką, miškininkais pasitikima, ši profesija yra gerbiama, urėdijos žmonės yra puikūs konsultantai privačių miškų savininkams, čia daug dėmesio skiriama miškams, kaip rekreacijos vietoms.
Viskas yra tarsi nubraukiama, mišką matant tik kaip kirtavietę ir pelno vietą. Ypač žeidžia tai, kad, pristatant reformą, manipuliuojama skaičiais, informacija pateikiama tokia, kokios tuo metu reikia, lyginami nesulyginami dalykai ir panašiai.
Lietuvos miškininkystės ūkis yra pelningas, tas pelningumas gerokai pranoksta kaimyninių šalių rezultatus, jeigu skaičius imsime ir juos lyginsime sąžiningai. Paminėsiu tik vieną pavyzdį – tai, ką urėdija uždirba ir išleidžia miško atsodinimui, jo tvarkymui, neskaičiuojami kaip urėdijos uždirbti pinigai ir niekaip neatsispindi jos pelno rezultatuose.
Mums nuolat brukamas Latvijos pavyzdys, kaip jie ėmė ir įsteigė vieną įmonę, kaip viskas ten puikiai veikia. Bendraujame su kolegomis – jie suniokojo savo mišką, kirto ir pardavinėjo, nes krizės metu valstybei labai reikėjo pinigų.
Nuoširdžiai džiaugiamės, kad mes tuomet nenuėjome tuo keliu, nes mišką sunaikinti daug proto nereikia, užtat jį užauginti prireikia ir šimtų metų. Todėl kategoriškai pasisakau prieš norimą kurti vieną visą miškų ūkį valdysiančią įmonę – nebus atsakomybės, nebus ko paklausti, kas ir kodėl sunaikino tiek metų profesionaliai prižiūrėtą mišką.
Pats miškas neateis ir nepasiskųs, jam mes nesame reikalingi – jis reikalingas mums. Ir miškas tikrai nėra tik mediena, dėl kurios žiba akys didžiajam verslui. Miškas yra visų Lietuvos žmonių ne tik materialus turtas, ypač lietuviui tai yra išskirtinė vieta.
Suprantu, kad urėdų nuomonė šioje pertvarkoje nėra įdomi, tačiau norėtųsi, kad būtų išgirsti ekspertai, mokslininkai, miško specialistai, kuriems rūpi miškas kaip nacionalinis ir labai lengvai pažeidžiamas turtas, kurie išmano miške vykstančius procesus. Nepadarykime nepataisomų klaidų. Gal saugokime ne tik atogrąžų miškus, gal pasirūpinkime ir savuoju?
Beje, apie šiame sektoriuje dirbančius žmones niekas nekalba, tik žadama, kad jie bus perkvalifikuojami. Į ką? Miškininkas yra daugiau negu profesija. Tačiau Lietuvoje tokia jau tradicija – tavo problema, kur tu pasidėsi, ką veiksi. Jau girdėjau ne iš vieno jaunesnio kolegos, kad neatmeta emigracijos. Gal to ir reikia?
Stasys Pališkis yra Šiaulių miškų urėdijos miškų urėdas
