Dažniausiai Arkikatedroje. Arba vėliau, prisiekdami Lietuvai, pagarbiai ištardavo: „Ir tepadeda man Dievas.“ Prisimenu, šviesaus atminimo Algirdas Brazauskas buvo vienas iš jų.
Kita vertus, tai, kad būtent A.Brazauskas pridėjo ranką (tegul ir žvalgydamasis į Maskvą), kad Paveikslų galerija vėl taptų Arkikatedra, yra istorinis faktas.
Tuo metu tai buvo ne tik politinis žingsnis. Katedra (aliuzija ir į J.Marcinkevičių) vėl subūrė žmonių minias ir nebuvo vien tik religinis pastatas.
Po to, kai šalia Arkikatedros iškilo A.Brazausko išsvajoti Valdovų rūmai (beje, netgi šiek tiek užgožiantys pačius maldos namus), atrodė, kad pirmasis atgavusios nepriklausomybę Lietuvos prezidentas A.Brazauskas ir vyskupai rado bendrą kalbą. Dėl šio brangaus ir gremėzdiško simuliakro nepatenkinti bambėjo istorikai ir menotyrininkai, tačiau ne vyskupai.
Vis dėlto Lietuvos katalikų bažnyčios vadovai balsą parodė. Kai A.Brazauskas mirė.
Įsileidę į bažnyčią jį gyvą (tiesa, pro šonines duris), mirusiam užvėrė stiklinius Katedros vartus. Prezidentas, kuris daug padarė, kad Lietuva susivienytų, neįleidžiamas į tautos vienybės simbolį – Katedrą.
Valstybė valstybėje
Ne visai sutikčiau su Seimo pirmininke I.Degutiene, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos. Jei mokyklose dėstoma tikyba, jei Seimas negali nurodinėti ar bent patarinėti Bažnyčios hierarchams, jei Bažnyčia nesiskaito su visuomenės nuomone, jei nemoka tokių mokesčių, kokius moka paprasti piliečiai, jei jos netikrina Mokesčių inspekcija, jei už mūsų aukojamus pinigus neišrašo sąskaitų faktūrų… vadinasi, ten kitokia tvarka. Autonomija.Tai kur dabar dingo visas krikščioniškas gerumas?
Tebūnie, jei taip reikia mūsų valstybei. Na, kas nori pyktis su Dievu? Bet ar tai suteikia teisę negerbti valstybės vadovų? Ypač iškeliavusių Anapus.
Tai kur dabar dingo visas krikščioniškas gerumas? „Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.“ Ar čia labiau tinka „saugok mus nuo pikto, amen“? Nuo ko pikto? Mirusio pirmojo atgimusios šalies prezidento?
Na, kai Bažnyčia ima reguliuoti tautos gimstamumą ir drausti abortus, čia dar galima įžvelgti kažkokių gerų norų. Bet nuo kada Bažnyčia skirsto žmones į kairiuosius ir dešiniuosius? Kažin kur Šventajame Rašte apie tai parašyta?
Taigi pirmoji (A.Brazausko bendražygių diskutuojama versija) – kad tokiu būdu prezidentas baudžiamas už „komunistinę praeitį“. Paprieštarausiu: žmonės turėtų būti vertinami ne pagal partijos pavadinimą, o nuveiktus darbus. O A.Brazauskas visad buvo ramybės garantas Lietuvos žmonėms. Bent jau kol buvo stiprus. Kita vertus, net ir vadovaudamas kairiesiems, jis niekad nesakė: „Aš neklystu.“ Klysdavo ir klaidas taisydavo. Arkikatedros grąžinimas – vienas tokių žingsnių.
Pasmerkė dėl meilės reikalų?
O gal A.Brazauskas užkliuvo dėl savo meilės istorijos? Gal Bažnyčia A.Brazauską po visų patirtų žemiškų kančių dar taip papildomai baudžia už meilės ryšius: skyrybas, antrą santuoką?
Teko lankytis pas jo pirmąją žmoną Juliją Brazauskienę. Ne kartą. Žinoma, nuoskaudų po skyrybų liko, bet ponia Julija apie savo buvusį vyrą kalbėjo labai pagarbiai – net apie jo sumedžiotus šernus…
O Kristinos Brazauskienės ir Algirdo Brazausko santykiai savo šiltumu stebino visus, kuriems tekdavo artimiau su šia pora pabendrauti. Tai buvo pavyzdinė pora. Todėl Kristinos užrašas ant vainiko – tikrai nuoširdus ir daug pasakantis. Paskaitykite (žiūr. nuotraukų galeriją). Galbūt A.Brazausko pomirtinę atskirtį nuo Arkikatedros (bet ne nuo Bažnyčios – pabrėžiu) lemia visai ne techninės, ne dangiškos, o paprastos žemiškos priežastys? Kitaip tariant, žmogiškos.
Žmogiškos priežastys
Manęs neapleidžia ir dar viena mintis. Galbūt A.Brazausko pomirtinę atskirtį nuo Arkikatedros (bet ne nuo Bažnyčios – pabrėžiu) lemia visai ne techninės, ne dangiškos, o paprastos žemiškos priežastys? Kitaip tariant žmogiškos.
Prisimenate, kaip šiltai A.Brazauskas (dar iki nepriklausomybės atgavimo) bendraudavo su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku? Su tėvu Stanislovu? O kaip verkė išėjęs iš sergančio kardinolo Vincento Sladkevičiaus kambario? Jo prezidentavimo metu Lietuvoje lankėsi ir Katalikų bažnyčios vadovas popiežius Jonas Paulius II. Toks bendravimas nebuvo tik privaloma priedermė Bažnyčiai, su kuria reikia skaitytis politiškai. Tai buvo žmogiškas bendravimas. O Bažnyčia turbūt labiausiai turi mokyti mylėti žmones, artimą savo, kitaip tariant. Taigi šia prasme A.Brazauskas buvo doras katalikas ir šeimos ąžuolas.
Beje, kardinolas V.Sladkevičius buvo Audrio Juozo Bačkio pirmtakas. Žinoma, Kaišiadorių rajonas (A.Brazausko ir V.Sladkevičiaus gimtinė) – tai ne Paryžius (ten A.Bačkis praleido daug prasmingų dienų)...
Taigi A.Brazauskas bičiuliavosi su neeiliniais dvasininkais, tačiau arkivyskupo A.Bačkio tarp artimų draugų nebuvo. Kodėl – žino tik jie patys. Tačiau vieša paslaptis, kad, atėjus kardinolui A.Bačkiui, prasidėjo kita era: galbūt labiau sofistikuota, bet šaltesnė, su didesne atskirtimi nuo masių. Tad nieko nuostabaus, kad A.Bačkis elgiasi savaip: jis paiso ne tautos opinijos ir išgyvenimų, o laikosi, kaip buvo deklaruota žiniasklaidoje, pragmatiško požiūrio. Į A.Brazausko laidotuves – taip pat. Na, jei lenkai neišvengė spekuliacijų dėl L.Kaczynskio laidotuvių, tai kuo mes prastesni? Tik va kažkoks kartumynas galugerklyje dėl tokių spekuliacijų.
Ir net vyskupo Juozo Tunaičio paaiškinimas per TV, kad „pats A.Brazauskas vyskupams tokios valios neišreiškė“, menka paguoda. Neišlaikytas hierarchijos principas, nesikreipta į aukščiausius vadovus? Ar mirštantis žmogus turi galvoti apie hierarchiją, prašydamas Dievo palaimos?Ar mirštantis žmogus turi galvoti apie hierarchiją, prašydamas Dievo palaimos?
Dar vienas faktas
A.Brazauską ligoninėje lankė ne koks nors aukštas dvasininkas, dažnai rodomas per TV, o Alantos klebonas Sigitas Sudentas. Jis buvo pirmas ir paskutinis kunigas, pas kurį prezidentas ėjo išpažinties. Jis lankė A.Brazauską ir ligoninėje, palaikė jį sunkiomis akimirkomis. Prieš mirtį jis dažnai lankė sunkiai sergantį prezidentą Turniškėse, suteikė jam komuniją bei paskutinį patepimą. Gal kartais svarbu ne rangas, o nuoširdumas, ar ne?
Jokio pragmatiškumo, vien tik artimo meilė ir siekis palengvinti kančias. Tačiau kai ateina metas imtis veiklos aukščiausiems Bažnyčios hierarchams ir įvydyti velionio prezidento priešmirtinę valią, prabylama apie pragmatišką požiūrį. Aš jo nesuprantu. Nemanau, kad supranta ir šiltai apie A.Brazausko veiklą kalbėję V.Adamkus, V.Landsbergis, prezidentė D.Grybauskaitė. Ar tai supranta ir signataras R.Ozolas, A.Brazauską pavadinęs vienu garbingiausių politikų? O jūs, ką manote jūs?
P.S. Nuoširdi užuojauta Algirdo Brazausko artimiesiems.
