Deja, Lietuvoje pasitikėjimo pamatas dar vis labai silpnas. Motyvacijos savo sunkiai uždirbtais eurais prisidėti prie visų mūsų „bendro reikalo“, vadinamo valstybe, tikrai nedidina neektyvus biudžeto išteklių naudojimas, trumparegiški sprendimai, nepagrįstos investicijos, netenkinanti viešųjų paslaugų kokybė ir prastas pasiekiamumas, o ypač, vis kartas nuo karto sudrebinantys lėšų iššvaistymo, korupcijos, ar nepotizmo skandalai. Pavyzdžiui, Specialiųjų tyrimų tarnybos atlikta Lietuvos savivaldybių administracijų nepotizmo intensyvumo analizė rodo, kad net 18 proc. savivaldybių administracijose dirbančių asmenų yra susiję giminystės ryšiais. Kai kuriose savivaldybėse net trečdalis darbuotojų susiję giminystės ryšiais (Pagėgių (35 proc.), Varėnos r. (29 proc.), Šalčininkų r. (28 proc.) ir Zarasų r. (27 proc.) savivaldybių administracijose). Ir tai tik viena iš korupcijos formų.
Džiugu, kad Prezidento komanda šiai sričiai rodo dėmesį: bus siūloma nauja korupcijos įstatymo redakcija, kuri numatys aiškesnes atsakomybes ir galimybę turėti daugiau svertų toms institucijoms, kurios tiesiogiai susiduria su korupcija. Tai – labai svarbus žingsnis į priekį. Tikėkimės, kad kovos su korupcija, piktnaudžiavimu ir „švogerizmu“ entuziazmas neišblės, bet įgaus mastą ir pagreitį.
Visgi kol kas pasitikėjimo kreditas iššvaistytas, jį atkurti bus nelengva ir užtruks. Tą įrodo net ir ekonomikos pakilimo fazėje nusidriekęs nemenkas ekonominis „šešėlis“. Su tuo būtina kovoti, bet privalu suprasti, kad tai ekonomiškai aktyviųjų protesto forma ir dar viena nepasitikėjimo išraiška.
Receptas – sukurti palankią terpę veikti ir tapti traukos centru versliems ir veikliems – pasiteisino.
Visa tai – mūsų nepriklausomos ekonomikos paauglystės spuogai, kuriuos tiesiog reikia išaugti. Ir pastaraisiais metais tai visai puikiai sekėsi. Augome visais kertiniais makroekonominiais parametrais, pavyko 180 laipsnių kampu apversti itin nepalankias demografines tendencijas. Sukūrėme palankią aplinką „fintech“ ir technologijų startuoliams. Sulaukėme solidžių užsienio kompanijų dėmesio, su jų atėjimu į šalį plūstelėjo tarptautinė patirtis, įvežamas technologinis bagažas, patentai, vakarietiški verslo etikos standartai, jau nekalbant apie tiesioginę reklamą valstybei, trauką talentams, naujas darbo vietas ir solidų darbo užmokestį vietos specialistams.
Receptas – sukurti palankią terpę veikti ir tapti traukos centru versliems ir veikliems – pasiteisino. Iš pilkos dėmės tarptautiniame verslo žemėlapyje tapome kažkuo, kas rodo charakterį ir turi gerokai rimtesnių ambicijų, nei sekti iš paskos. Natūralu, kad ši ekonomiškai sėkminga atkarpa laike buvo itin dosni ir viešiesiems finansams.
Ir būtų neatleistina, jei per didelis kapitalo/dividendų apmokestinimas, per status pajamų mokesčių progresyvumo laiptas ir neišpildyta lengviausią darbo mokesčių naštą turinčios regiono šalies ambicija, ar, apskritai, per dažni mokesčių sistemos reformų skersvėjai priverstų jau Lietuvoje veikiantį verslą palankesnės aplinkos ieškoti kaimyninėse šalyse, ar nutrauktų tokią sėkmingą „Investuok Lietuva“ „vienaragių“ medžioklę. Tokiu atveju mūsų biudžetas ne tik kad nesulauktų didesnių, bet prarastų esamas, arba netektų potencialių tiek su dividendais, tiek su kapitalo prieaugiu, tiek su darbo pajamomis susijusių mokestinių pajamų.
Nereiktų atsisakyti ir neseniai įvestų neapmokestinamojo pajamų dydžio (NPD) svertų, gerinančių mažiausiai uždirbančių ir žemesnei viduriniajai klasei priklausančių dirbančiųjų finansinę padėtį. Jau verčiau sumažinti minimalaus mėnesinio atlyginimo didinimo apetitą, nes jis stipriai karpo smulkaus verslo manevro laisvę ir galimybes išlikti, ypatingai nuo didmiesčių šviesmečiais atsiliekančiuose regionuose, kuriuose kiekviena darbo vieta yra reikšminga.
Taigi lazda, net jei ji – Prezidento rankoje, turi du galus: geros, bet nesavalaikės intencijos gali neduoti norimo rezultato, netgi – priešingai.
Tiesa, būtina akcentuoti, kad tikrai nereikia atsisakyti ambicijų spręsti skurdo problemų. Žemas Lietuvos senjorų pensijų lygis, skurstančios vieno suaugusiojo išlaikomos šeimos yra skauduliai, kuriuos būtina gydyti.
Vis dėlto pirmiausia šioms problemoms spręsti privalu ieškoti vidinių išteklių. O jų tikrai yra, tą byloja eilė Valstybės kontrolės ataskaitų pradedant nuo neefektyvaus valstybinio nekilnojamojo turto valdymo, gremėzdiško valstybės valdymo aparato, tęsiant bedantėmis švietimo ir sveikatos apsaugos reformomis, dvigubai didesniais nei Estijoje socialinės apsaugos sistemos administravimo kaštais, ne pagal paskirtį naudojamoms socialinei apsaugai skirtomis lėšomis savivaldybėse ir baigiant pasiturinčių šeimų vaikams tenkančiais vaiko pinigais.
Tiesiog tam būtinas skalpelis – daug daugiau politinės valios, nei jos reikia mokesčių tarifų kosmetiniams štrichams. Tiesa, apie sisteminius skalpelius politiškai nepatogu net užsiminti, kai kitąmet – rinkimai. Vis tik tą padaryti privalome, nes tik taip pavyks pakelti mokesčių mokėtojų motyvaciją ir išlaikyti turimas konkurencingumo pozicijas, nes vėl tapti drungnai jokiais – prabanga, kurios negalime sau leisti.
Indrė Genytė-Pikčienė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyr. ekspertė.
