Didžiausia atsakomybė teks būtent Andriaus Kubiliaus komandai. Kiti – mažesnieji – partneriai kol kas kelia daugiau problemų nei A.Valinskas. Bet visų pakraipų liberalus šįkart palikime nuošalyje. Svarbiausia – didžiausia parlamentinė partija ir jos potencialas.
Daugiausia mandatų, storiausia ir ne pati kvailiausia programa – gerai. Tačiau problemos TS-LKD mechanizme išryškėjo iškart po rinkimų. A.Valinsko kandidatūros, kurią žūtbūt reikėjo prastumti, strigimas – tik vienas smulkus simptomas, rodantis, kad partijos rankos, braukančios biuletenius, ne visada klauso jos smegenų komandų. Viskas daug rimčiau.
Pradėkime nuo ministrų kandidatūrų. „Kaip čia yra, kad turėjome savo šešėlinę Vyriausybę, o dabar kviečiame kandidatus iš šalies?“ – naiviai stebisi kai kurie TS-LKD parlamentarai. Ne. Neturėjote. Nei praeitą kadenciją, nei šią. Meluoti kitiems – dar suprantama, bet sau – visai blogai. Likus mėnesiui iki rinkimų pompastiškai pristatyta "partijos komanda" neatitiko minimalių šešėlinio kabineto reikalavimų. Ji buvo suformuota vėlai ir nespėjo pasireikšti, kandidatai surašyti į langelius visiškai nepabrėžiant, kad vienas ar kitas tikrai vadovaus atitinkamai ministerijai. Įdomiausias buvo A.Kubiliaus neoficialus pasvarstymas, kad Vytautas Landsbergis būtų geras užsienio reikalų ministras. Matant šių dienų peripetijas kyla klausimas: kas blefavo?
Didžiausia atsakomybė teks būtent Andriaus Kubiliaus komandai. Kiti – mažesnieji – partneriai kol kas kelia daugiau problemų nei A.Valinskas.
A.Kubiliaus paaiškinimai apie nepartinio ambasadoriaus Vygaudo Ušacko parinkimą įtikina tik dėl vieno dalyko. Vos paskelbus rinkimų rezultatus Užsienio reikalų ministerijos (URM) ir prezidentūros „valstybininkai“ bei šiems prijaučiantieji ėmėsi žygių priversti skirti į minėtą poziciją jiems priimtiną asmenį. Spaudai kai kurių gudragalvių patarėjų nutekinti vertinimai apie Audronių Ažubalį kaip „itin buką“, politikoje niekaip nepasireiškusių diplomatų Deivido Matulionio ir Žygimanto Pavilionio tylus ir viešas brukimas – tipiška šios kompanijos veikla. Čia nieko kita ir nevertėjo tikėtis – URM trokštų ne tik „valstybininkai“. Jokių permainų ten leisti nenorima.
Bet ką daro TS-LKD strategai? Partijos vadovybė, užuot ėjusi į derybas su savo pasirinktu kandidatu ir privertusi prezidentūrą aiškinti atmetinėjimo motyvus, pradėjo nuo keisto kompromiso – V.Ušacko figūros. Girdimi analitikų aiškinimai, kad jam partija suteiks trampliną šuoliui į prezidento postą ir turės savą šalies vadovą, neįtikina.
Ne ką mažiau klausimų kyla ir žvelgiant į kitas pozicijas. Raimundas Kuodis ir Gitanas Nausėda, nors buvo įrašyti kaip komandos nariai, ramiausiai lieka nerizikingame protingai patarinėjančių analitikų olimpe. Už jų patarimų įgyvendinimą ir pasekmes savo reitingais bei galvomis atsakys TS-LKD. Programų ir antikrizinių planų ideologai nerizikuoja niekuo.
Ūkio ministru siūlomas Dainius Kreivys. „Komandoje“ jis net nebuvo įrašytas... Pagaliau – pats trokštamų ministerijų pasirinkimas. Krašto apsaugos problemoms spręsti labiau reikalinga politinė valia Seime (sprendimai dėl finansavimo, rezervo formavimo ir pan.), o štai vidaus reikalų sritis valstybės valdymo požiūriu yra kur kas labiau strateginė. Bet ir čia suveikė banalus veiksnys – nėra kam jos imtis. Penkiolika metų egzistuojanti Jaunųjų konservatorių lyga, regis, nelabai produktyvi kadrų kalvė.
Po 2000 metų kracho ir išsidraskymo Tėvynės sąjunga galėjo būti demoralizuota, tačiau sanguliavimas praėjusią kadenciją su LKP-LDDP-LSDP valdžia atsirūgo dar labiau. Žmonių lyg ir yra, bet jie kažkur. TS-LKD narys, vienas garsiausių tarptautinės teisės specialistų Dainius Žalimas lieka nuošaly, nes partijos viduje artėjant rinkimams dar buvo stebimos nesibaigiančios tarpusavio intrigos ir grupinių bei parapijinių interesų keliama „audra po antklode“. Partijoje – net vadovybėje – apstu su tais pačiais „valstybininkais“ susijusių, net ambasadorių postus iš jų gaunančių veikėjų ir tų, kurie išplaukė pagal kvotas dėl to, kad buvo prijungtos dvi smulkesnės partijos.
Atskiri konservatoriai ar jų grupės sugeba rengti Rusijos sulaikymo strategiją, Šeimos politikos koncepciją, net aukštojo mokslo reformos projektą, kad ir kaip visa tai vertintume. Tačiau atėjus laikui efektyvi komanda, kuri rodytų ryžtą įgyvendinti deklaruojamas permainas, išeina nenatūrali ir dirbtinai sulipdyta. Ir čia jau ne A.Valinsko ar jo partijos kaltė. Permainos pirmiausia reikalingos didžiausiai parlamentinei partijai. Tik kaip jas daryti, kai nepartiniai ekspertai pataria krizės laikotarpiu didinti mokesčius ir veržti diržus tiems, kas ir taip sublogs? Labai simptomiška, kad tuose planuose nematyti radikalių antimonopolinių priemonių, kurių šaukiasi energetikos, prekybos ir daugybė kitų sektorių. Tokie smagūs „taupymai“ kaip tolesnis viešųjų pirkimų centralizavimas, ginčai dėl be saiko sukaupto nekilnojamojo turto mokesčių rodo, kad nepartiniai patarėjai labai jau priklausomi nuo savo darbo vietų privataus (tikrai ne smulkaus) verslo sektoriuje. Pagaliau, kas iš kompetentingų nepartinių norės lįsti į TS-LKD, kuri elgiasi su jai pasitarnavusiais žmonėmis kaip su Valstybės saugumo departamento karininkais, išmestais iš darbo, o paskui išbrauktais ir iš konservatorių sąrašų?
