Rašau teritorijų, nes norint jas vadinti valstybėmis, kaip jos pačios nori, reikia būti atitinkamai politiškai angažuotu. Pastaruoju sakiniu tarsi apsidraudžiu, kad toks nesu, tačiau vis tiek esu tikras, jog sulauksiu žiaurių kaltinimų, nes tai, ką ketinu išdėstyti, nebus populiaru. Bent jau Lietuvoje.
Po paskutinių įvykių Kaukaze pasaulis vis labiau tampa panašus į tokį, koks jis buvo Šaltojo karo metu. Tada egzistavo dvi stovyklos su savo vertybių sistemomis ir požiūriu į geopolitinius procesus. Panaši situacija po du dešimtmečius trukusio atokvėpio (ar tiek pat trukusio didžiųjų pasaulio galybių meistriško gebėjimo slėpti priešiškumą) ir vėl baigia susiklostyti – po Rusijos karo Gruzijoje pasaulis aiškiai skyla į atvirai konfrontuojančius Rytus ir Vakarus. Mums ši situacija ir pažįstama, ir ne. Šį kartą mes jau esame kitoje barikadų pusėje – toks skirtumas.
Net teorinis samprotavimas apie Pietų Osetijos ar Abchazijos teisę gyventi savarankiškai bendrame Lietuvos, dainuojančios ir mitinguojančios už Gruziją, kontekste daug kam gali pasirodyti šventvagiškas. Tačiau siūlau neskubėti priimti žaibiško verdikto – pažvelkime į Balkanus ir Kaukazą ne Vakarų ir ne Rytų akimis bei paieškokime analogijų ir skirtumų.
1999-ieji. NATO bombos drebina Serbiją. Pateisinimas šiems veiksmams – serbų vykdytas Kosovo albanų, siekiančių provincijos nepriklausomybės, genocidas. Rezultatas: Serbija praranda Kosovo kontrolę, provinciją imasi saugoti tarptautiniai taikdariai. Šiemet Kosovas paskelbia savo nepriklausomybę, o Vakarai skuba ją pripažinti. Lietuva tą padarė viena pirmųjų.
2008-ieji. Gruzijos kariuomenė įsiveržia į atskalūnišką savo šalies teritoriją – Pietų Osetiją, o tada į konfliktą įsikiša Rusija, smogianti galingą smūgį Gruzijai. Puldama Gruziją Rusija ne tik įtikinėja, kad taip gina savo taikdarius, dislokuotus separatistinėje Pietų Osetijoje, bet ir stengiasi nutraukti osetinų genocidą, kurį neva vykdo Gruzija. Rezultatas: Gruzija galutinai prarado net mažiausią galimybę kontroliuoti situaciją Pietų Osetijoje ir Abchazijoje, o abi separatistinės Gruzijos teritorijos prašo pripažinti jų nepriklausomybę. Tik laiko klausimas, kada Rusija pirmoji tai padarys.
Tiek Serbijoje, tiek Gruzijoje gyvenančios mažesnės etninės grupės deklaravo norinčios pasinaudoti prigimtine tautų apsisprendimo laisve. Teisė, atrodytų, šventa, tačiau Rytų ir Vakarų reakcija į abi situacijas yra kardinaliai priešinga ir, kaip matysime toliau, priklauso ne nuo to, ar apsisprendimo principas pripažįstamas apskritai, o nuo elementaraus tarptautinės politikos merkantilizmo.Kai Vakarams buvo naudinga pakirsti Slobodano Miloševičiaus režimą ir įžnybti jo sąjungininkei Rusijai – vardan Kosovo albanų į orą buvo pakelti bombonešiai. Kai Gruzijoje nepriklausomybės panoro vietiniai kosovai, užimta priešinga pozicija.
Vakarai parėmė Kosovo albanus tiek karinėmis, tiek diplomatinėmis priemonėmis, tačiau nieko nenori girdėti apie abchazų ir osetinų nepriklausomybės siekius, nors, atrodytų, čia turėtų galioti tie patys principai. Priešingai, Vakarai nuolat kartoja, kad turi būti išlaikytas Gruzijos teritorijos integralumas.
Tuo tarpu Rusija visomis išgalėmis priešinosi Kosovo amputavimui nuo ilgametės sąjungininkės Serbijos kūno, reikšdama nuoširdų pasipiktinimą, tačiau dabar pati karinėmis priemonėmis atvirai parėmė abchazų ir osetinų separatistus. Na, Rusija bent jau turi dar vieną pasiteisinimą. Anot jos, Kosovas tapo precedentu, kurio dabar derėtų laikytis ir kitose analogiškose situacijose. Kitaip tariant, Pietų Osetijos kampanija tapo Rusijos keršto už Kosovą išraiška. Vakarai apie tokį precedentą nieko nenori girdėti.
Iš šios analogijos akivaizdu, kad pasaulio galingiesiems teisinga yra tik tai, kas atitinka jų interesus. Kai Vakarams buvo naudinga pakirsti Slobodano Miloševičiaus režimą ir įžnybti jo sąjungininkei Rusijai – vardan Kosovo albanų į orą buvo pakelti bombonešiai. Kai Gruzijoje nepriklausomybės panoro vietiniai kosovai, užimta priešinga pozicija. Kitaip būti negali – juk Michailo Saakašvilio Gruzija yra Vakarų partnerė, dalyvaujanti bendrose NATO operacijose, siekianti įsilieti ne tik į aljansą, bet ir į Europos Sąjungą. Taigi vėl tenka prisiminti seną lotynišką patarlę apie nesulyginamas jaučio ir Jupiterio galimybes.
Kosovas ir Gruzijos separatistai – ne vienintelis tokios politikos pavyzdys. Prisiminkime ir antrąjį Persijos įlankos karą. Irako šiaurėje gyvenantys kurdai, ilgus dešimtmečius kentę Saddamo Husseino priespaudą ir represijas, amerikiečius sutiko kaip išvaduotojus, tikėdamiesi, kad galų gale išsipildys jų sena svajonė sukurti savo valstybę. Jeigu visi kurdai būtų gyvenę tik Irako teritorijoje, galbūt jų svajonei ir būtų buvę lemta išsipildyti. Deja nemaža dalis daugiamilijoninės tautos gyvena ir Turkijos rytuose. Jeigu Irako kurdams būtų buvę leista kurti valstybę, būtų pakenkta Turkijai, kuri savo kurdų nepriklausomybės siekius nuolat slopina tankais ir kariniais lėktuvais. Negi kenksi NATO narei? Tad tenka nepastebėti jokių kurdų, kuriems, jų nelaimei, nepavyko XX amžiaus pradžioje, byrant Osmanų imperijai, sukurti savo valstybės.
Lietuva nė per nago juodymą neatsilieka nuo Vakarų, kurių dalimi dabar save jau laiko. Mes net nesvarstome Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybės, smerkiame Padniestrės separatistus, tačiau prisidedame prie diplomatinės Kosovo išlaisvinimo misijos. Turbūt pamiršome, kad tik vargais negalais prieš aštuoniolika metų išvengėme Serbijos likimo. Kas būtų buvę, jeigu pasauliui dėl kokių nors sumetimų būtų buvę naudinga pripažinti vadinamosios Šalčininkų autonomijos nepriklausomybę?
Kas kad Šalčininkų apylinkėse gyvenantys kitakalbiai nėra autochtonai – jų populiacija čia susikūrė per paskutinius šimtmečius, išstumdama arba nutautindama vietinius lietuvius. Kosovo istorija tokia pati – ilgus amžius serbišką buvusią žemę Osmanų imperijos valdymo laikotarpiu apgyvendino iš pietų atslinkę albanai, turėję imperijoje daug aukštesnę padėtį, kadangi sutiko išsižadėti krikščionybės ir priimti islamą. Taip istoriškai Serbijos kultūros centru buvęs Kosovas tapo albaniškas, o albanai... įgijo teisę į nepriklausomybę.
Tad ar ne didesnę teisę į nepriklausomybę turi, tarkime, per amžius savo žemėje gyvenantys abchazai? O ką darysime mes, jeigu galvas vėl pakels Šalčininkų autonomininkai? Pasiųsime motorizuotąją pėstininkų brigadą „Geležinis vilkas“? Tik neduokdie Baltarusija ir Rusija tada nuspręs stoti ginti „taikių Lietuvos gyventojų nuo jos valdžios vykdomo genocido“.
Kokį ženklą padėti tarp Kosovo ir Pietų Osetijos? Spręskite patys.
