Ilgiau išsilaikiusios partijos buvo nesudėtingai inkorporuotos į Tėvynės sąjungos politinę partinę citadelę. Taigi istoriškai žvelgiant, krikščioniškų partijų kūrimo galutine prasme tampa naujų narių ir rėmėjų mobilizavimas Tėvynės sąjungai. Gal ir garbinga misija, bet kadangi ji nesuvokta ir vykdoma nesąmoningai, tai tie nauji nariai nesuteikia aukštesnės politinės kokybės nei Tėvynės sąjungai, nei dešiniajam politikos sparnui.
Tačiau pažvelkime į dabar susikūrusią Krikščionių partiją ir jos galimybes Lietuvos politikoje. Pavadinimas – skambus vardas, kuriuo prisidengus galima suvilioti keletą tūkstančių naivuolių, manančių, kad pavadinimas sukuria turinį. Išties pavadinimas turi didelę reikšmę partijai, ir kai nei partijos veikla, nei jos narių elgsena neatitinka to, kuo jie pasivadina, – ilgainiui rinkėjai nustoja kreipti dėmesį į tokią politinę organizaciją, ja nusivilia, nes pavadinimas savyje turi visuomenės lūkesčio potencialą. Kai politinės organizacijos veikla, elgsena prieštarauja jai suteiktiems lūkesčiams – partija gali būti tikra, kad nei per rinkimus, nei reitingų lentelėse ji neturės jokių šansų.
Lyderiai: Gediminas Vagnorius, Laimontas Dinius bei Aleksandras Sacharukas – žiniasklaidoje nuolat mirgančios pavardės. Tačiau realioje politinėje praktikoje valdančiosios daugumos interesų bendrumui ir bendro darbo siekiui šie lyderiai nepriimtini tiek dėl asmeninių santykių su valdančiosios koalicijos lyderiais, tiek dėl savo asmeninių patirčių bei pozicijų. Taigi lyderiai tampa šios partijos problema nuo pirmosios jos sukūrimo dienos.
G.Vagnorius turi daug ir įvairios politinės patirties. Tačiau L.Diniaus pasirinkimas vienytis su juo savaip pasmerkė partiją būti nepriimtina visiems. Tiesa, dešinieji, šiandien valdančioji dauguma, kalbasi su Krikščionių partija, nes jai Seime reikia papildomų balsų. Taigi Krikščionių partija matoma ne dėl savo deklaruotų vertybių, ne dėl profesionalių politikų ar didžiulės visuomenės paramos, o tik dėl 12 parlamentarų. G.Vagnoriaus atėjimas į L.Diniaus sukurtą struktūrą tarsi suteikia svorio, bet taip pat ir didina riziką likti nuošalėje, nes dinamiški pokyčiai Seime, koalicijoje, Vyriausybėje kelia nepasitikėjimą jais tiek dešiniųjų, tiek kairiųjų frakcijų.
Labai originaliai ir, manau, tiksliai pastebėjo vienas interneto komentatorius, jis įvardijo šį politinį junginį kadencine vidine Seimo partija. Suprask: ši partija egzistuos tol, kol tęsis ši Seimo kadencija, nes po kitų rinkimų jai politinės ateities nenusimato. Taip pat ši partija yra gana svarus aktorius taktiniuose Seimo žaidimuose. Jie valdančiajai daugumai naudingi bent tuo, kad užkirstų opozicijai galimybes perimti valdžią į savo rankas, ji prarastų galimybę sutelkti daugumą Seime ir pakeisti Vyriausybę. Taigi Seimas tikrai pasinaudos šiais 12 naujųjų krikščioniškos politikos apaštalų, kurie degina save politikos ugnyje ir, atrodo, net nesupranta, kas su jais vyksta ir kuo tai gali jiems baigtis.
Iš tikrųjų Seimas iki kadencijos pabaigos juos absorbuos į kitas frakcijas, arba nustums į visišką užribį, pasmerkdamas užmarščiai ir nusivylimui. Manyčiau, praktiškiausia būtų šios frakcijos nariams paskubinti procesus šia kryptimi ir patiems pereiti arba pas konservatorius, jei jie linkę į dešinę, arba pas liberalus, jei jie tokie, arba į opozicines frakcijas, tai irgi nėra blogai.
