Mano darbo paieškos buvo tikslingos, žinojau, kur noriu dirbti ir kokio darbo man reikia, todėl nuolat perskaitydavau įmonės darbo skelbimus. Pirmas pastebėjimas buvo tas, kad darbuotojams keliamuose kvalifikaciniuose reikalavimuose visur buvo nurodymas mokėti anglų kalbą be jokių išimčių.
„Na, gerai“ – pagalvojau, gal iš tiesų norint tinkamai vykdyti darbo funkcijas, anglų kalba yra būtina. Skaitau skelbimus toliau, pasidaro keista ir įdomu – darbuotojui, kurio darbas susijęs su nekvalifikuotais Vilniaus rajono gyventojais, kvalifikaciniuose reikalavimuose taip pat nurodytas reikalavimas mokėti anglų kalbą. Ne rusų, ne lenkų, ne baltarusių, kuriomis paprastai ir kalba atokiuose rajonuose gyvenantys, išsilavinimo ir kvalifikacijos neturintys žmonės, o anglų. Įdomus turėtų būti scenarijus, kai jaunas, kvalifikuotas darbuotojas puikiai mokantis anglų kalbą, pabandytų susikalbėti su tokiu žmogumi iš rajono. Nepavykus susikalbėti lietuvių kalba, bandytų susikalbėti angliškai? Ar kaip? Bet darbuotojas juk nekaltas, kad jam kvalifikaciniuose reikalavimuose buvo nurodymas mokėti TIK anglų kalbą.
Darbuotojui, kurio darbas susijęs su nekvalifikuotais Vilniaus rajono gyventojais, kvalifikaciniuose reikalavimuose taip pat nurodytas reikalavimas mokėti anglų kalbą. Ne rusų, ne lenkų, ne baltarusių, kuriomis paprastai ir kalba atokiuose rajonuose gyvenantys, išsilavinimo ir kvalifikacijos neturintys žmonės, o anglų.
Pradedu dirbti. Jau pradžioje suprantu, kad bus įdomu... Gaunu vadovo pirmąją žinutę: „Pirmadienį 15 val. galim meetinti?“ Nesureikšminu per daug, ir atsakau: „Susitikti galim“. Tada suprantu, kad čia taip bendrauja visi ir visur, nes taip šioje įmonėje priimta. Kuo daugiau viename sakinyje įterpsi angliškų žodžių, tuo būsi madingesnis ir inovatyvesnis. Taip kalba net aukščiausio lygio vadovai – tiek bendraudami neformalioje aplinkoje, tiek per oficialius susirinkimus. O darbuotojai juk nenori atsilikti nuo inovatyvių vadovų, todėl stengiasi visur ir kuo daugiau įterpti angliškų skolinių.
Gaunu elektroninį laišką: „Kursime hot – line režimu veikiantį channel, kuriame stebėtojų poolas pateiks atsakymą. Taginsime žmones. Ir tai yra OK, bet neužtikrina response rate ir timingo. Pateikite pasiūlymus, kaip galėtume enablinti hot – line principu veikiantį kanalą?“ Ir juokas ima gavus tokią užduotį, ir tuo pačiu verkti norisi, ar mes jau visai nebeturime lietuviškų žodžių, o gal jų paprasčiausiai nevartojame, nes tai nemadinga?
Tuo tarpu aš, girdėdama, kaip kalba aplinkiniai, stengiausi kalbėti kiek įmanoma labiau taisyklinga lietuvių kalba. Ar man pavyko? Beveik... tik mano kalbą nuolat pataisydavo, į tą „madingą“, nes, matyt, bijo, kad aplinkiniai nesupras: „ – Reikės pildyti patikros lapus“, sulaukiu pataisymo: „checklistus“, „pasidalinkite, prašau <...>“, vėl ne taip pasakiau, atskrieja komentaras: „pasherinkite“, gerai, nekreipiu dėmesio, kalbu toliau: „sutelkite dėmesį <...>“ „focusą“, lepteli kažkas.
Kažkaip nebejuokinga darosi, nes bendraujame tik su business unit'ais, rengiame meet'us, „užsimutinam“ mikrofono garsus, „multitaskinam“, dirbam building'uose ir t.t.
Ar tai normalu? Ar tam įrašytas reikalavimas mokėti anglų kalbą, kad galėtum kalbėti „madingai“, nes „taip reikia“? Juk tai valstybinė įmonė, ne tarptautinė, joje visi darbuotojai lietuviai, ir yra įpareigoti bendrauti valstybine lietuvių kalba.
Turime vieną gražiausių, seniausių ir unikaliausių kalbų pasaulyje, kuri yra nepakartojama, kuri yra ypatinga bei turtinga savo žodžių gausumu. Atraskime tuos žodžius, neleiskime išnykti šiam vieninteliam ir nepakartojam turtui, saugokime ją nuo svetimų kalbų įtakos. Supraskime, kad tauta gyva tol, kol gyva jos kalba!
