Vyriausybė tiki, kad Lietuvos žmonės netrukus pajus teigiamas reformuoto Darbo kodekso permainas. Šio dokumento pakeitimais, kaip ir viso naujojo socialinio modelio priėmimu, siekiama mažinti visuomenines įtampas ir kurti naujas darbo vietas mūsų šalyje.
Reformomis norima įlieti daugiau kompromisų ir pasitikėjimo tarp skirtingus interesus turinčių visuomenės grupių. Suprantama, tikslas – nelengvas, ypač, turint mintyje, posovietinę darbo santykių kultūrą, kai Darbo kodeksas skelbia viena, o realybėje dominuoja stipresniojo galutinio žodžio „teisė“. Savaime suprantama, kad tokiai darbo santykių „diedovščinai“ negali būti vietos šalyje, kuri priklauso Europos Sąjungai.
Darbo kodeksą, kaip ir visą socialinį modelį, Vyriausybė ir socialdemokratai siūlo vertinti per naudos valstybei ir visuomenei prizmę. Vyriausybė tiki, kad lankstesni darbo santykiai paskatins naujų darbdavių atėjimą į Lietuvos darbo rinką, o esančius joje – drąsiau ir aktyviau kurti naujas darbo vietas bei konkuruoti dėl darbuotojų.
Darbuotojams atsirastų daugiau galimybių rinktis, o darbdaviams – motyvacijos siekti „aukso vidurio“ darbo santykiuose.
Tokia konkurencija turėtų skatinti ne tik atlyginimų kilimą, bet ir brandesnės darbo santykių kultūros augimą. Viliamės, kad tokiu būdu darbuotojams atsirastų daugiau galimybių rinktis, o darbdaviams – motyvacijos siekti „aukso vidurio“ darbo santykiuose. Tikime, kad procesui teigiamą įtaką darys ir stiprėjančios profesinės sąjungos. Sieksime, kad visame šiame reformų kontekste ir po jų žmonės jaustųsi oriai ir socialiai apsaugoti.
2015 m. vėl padidėjusi emigracija skatina socialdemokratus įvertinti, kaip valstybė užtikrina socialinę apsaugą savo piliečiams. Turime ir toliau laikytis nuostatos, kad valstybė privalo rūpintis savo žmonėmis. Nereikia vengti nepatogių temų. Pripažinkime, kad darbingiausi Lietuvos žmonės traukia į tas šalis, kuriose net už nekvalifikuotą darbą gauna didesnį atlyginimą, nei dirbant gimtinėje pagal specialybę.
Kodėl taip yra, aiškėja pasidomėjus tų gerovės valstybių ne tik socialine apsauga, bet ir darbo santykių reguliavimo teisine sistema. Matyti, kad ten ši sritis yra gerokai lankstesnė nei Lietuvoje. Mokslininkų grupė perėmė geriausias idėjas, rengiant naująjį socialinio modelio projektą. Trišalėje taryboje buvo aktyviai diskutuojama ir rasti visas puses tenkinantys sprendimai. Šiuo metu diskusijos persikėlė į Seimą. Gaila, kad čia esama daug nesusipratimų, dezinformacijos ir sąmoningų trikdžių.
Keista, kad oponentai projektui atkakliai klijuoja išskirtinės naudos verslui etiketę, nors jame daug saugiklių ir dirbantiems samdomą darbą. Taip, socialdemokratai teikia didelį pasitikėjimo kreditą verslui, tačiau ir aiškiai girdi jo pažadus prisiimti naujus įsipareigojimus bei dalintis didėsiančiu pelnu su darbuotojais.
Belieka pasikartoti, kad siekiama kompromiso, kad naujasis socialinis modelis kartu su naujuoju Darbo kodeksu bus naudingas visiems: ir verslui, ir dirbantiesiems, ir bedarbiams ar pensininkams.
Nepaisant įvairių interesų grupių daromo spaudimo, jis ne tik reikalauja kompromisų, bet ir politinės valios pastangų. Ypač kalbant apie tuos atvejus, kai reikia užstoti silpniau atstovaujamus žmones. Taip, gyvename demokratinėje valstybėje, todėl kiekviena nuomonė yra gerbtina. Tačiau politinius oponentus raginame diskutuoti argumentų kalba, o ne gąsdinti žmones pramanais.
Socialdemokratai siekia, kad mūsų žmonės turėtų didesnį darbų pasirinkimą, orias garantijas, galimybę dirbti ir uždirbti, kurti šeimas ir sieti savo bei savo vaikų ateitį mūsų visų Lietuvoje.
Kristina Miškinienė yra Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkė, socialdemokratė
