Deja, bet Lietuvos žmonės dažnai klaidinami ir bauginami lytinio švietimo baubu, o mokslu grįsto lytinio ugdymo, tokio, koks jis įgyvendinamas Vakarų pasaulio valstybėse, šalyje nėra.
Vietoje to kuriamos taip vadinamos susilaikymu nuo lytinių santykių grįstos programos, palankios tam tikrai ideologijai bei moraliniam kodeksui, tačiau, kaip rodo kitų šalių patirtis, teigiamų rezultatų visuomenei jos neatneša. Lietuvos jaunimas neapsaugomas nuo skaudžių pasekmių, susijusių ne tik su neatsakinga lytine elgsena, bet ir seksualinio smurto atpažinimu, prevencija bei daugeliu kitų svarbių, gyvenimo kokybę lemiančių aspektų.
Poreikis akivaizdus
Viešos diskusijos apie lytiškumą Lietuvoje vis dar yra tabu, o lytiškumo ugdymas arba lytinis švietimas mokyklose klaidingai tapatinamas su lytinių santykių skatinimu, propaganda, kontracepcijos reklama ir net lytinio akto technikos mokymu. Tačiau tai tėra mitais ir iš konteksto ištrauktomis detalėmis paremta informacija, neretai skleidžiama konservatyvios ir religinėmis nuostatomis besivadovaujančios visuomenės dalies, akivaizdžiai palaikančios tam tikrą ideologiją ir siekiančios savų politinių tikslų.
Iš tiesų, lytiškumas yra integrali kiekvienos asmenybės gyvenimo dalis, sudaryta iš žmogaus vertybių, požiūrio į save, savo kūną, santykius su kitais žmonėmis, lytinės ir reprodukcinės sveikatos bei sprendimų, apimančių lytinį gyvenimą. Lytiškumo ugdymas yra visą gyvenimą trunkantis procesas. Tėvai ir globėjai, mažiesiems aiškinantys, kuo berniukai skiriasi nuo mergaičių, o tėveliai nuo mamyčių, yra pirmieji savo vaikų lytiškumo mokytojai ir ugdytojai.
Jei dėl visuomenės nuostatų vaikai ir jaunimas negauna juos dominančių atsakymų iš artimiausios aplinkos (tėvų ir mokyklos), jie ieško (ir randa) jų kituose šaltiniuose. Tai problematiška, nes ne visa informacija yra patikima ir tinkama vaikams. Tokia paieška gali daryti neigiamą įtaką nepilnamečiams. Pavyzdžiui, interneto pavojus. Kiekvienas jame gali talpinti kokią tik nori informaciją.
Tėvai ir globėjai taip pat ne visada turi tinkamų gebėjimų, žinių, laiko, o dažnai ir drąsos kalbėti su vyresniais vaikais lytiškumo temomis. Būtent todėl svarbu, kad bendrojo lavinimo mokyklos atliktų savo pagrindinį darbą ir misiją – vykdytų nešališką švietimo ir ugdymo procesą, suteikdami teisingą, tikslią, mokslu grįstą ir vaikų amžiui tinkamą informaciją.
Susilaikymu grįstos programos neveikia
Lietuvoje lytiškumo ugdymo programos – pakankamai nauja ir mažai išvystyta mokslo bei švietimo sritis, tačiau, žvelgiant iš globalios (istorinės) perspektyvos, pasaulyje yra labai įvairių lytiškumo ugdymo programų, kurių efektyvumas ir naudingumas gerai ištirtas. Dviračio išradinėti tikrai nereikia. Pakanka perimti gerąją kitų valstybių patirtį.
Deja, bet, nepaisant pavadinimo, kai kurių programų nelabai galima vadinti lytiškumo ugdymo programomis, nes mokymo metu jos į diskusijas neįtraukia svarbių temų, tokių kaip gimdymų reguliavimas, saugi seksualinio gyvenimo praktika, seksualinė orientacija ir t.t. Santuoka pristatoma kaip vienintelis ir teisingas šeimos kūrimo modelis ir būdas lytiškumui skleistis, teikiama tik neigiama ir šališka informacija apie šiuolaikines kontraceptines priemones, išskirtinai remiama susilaikymo nuo lytinių santykių (iki santuokos) idėja. Ji pristatoma kaip vienintelis tinkamas apsisaugojimo būdas nuo lytiškai plintančių ligų/infekcijų (LPI) bei nepageidaujamo nėštumo.
Akivaizdu, kad šių susilaikymu grįstų programų pagrindinis tikslas – skatinti tik tam tikras vertybines nuostatas, neturinčias nieko bendro su šioje srityje sukauptomis mokslo žiniomis.
Akivaizdu, kad šių susilaikymu grįstų programų (angl. abstinence-only programs) pagrindinis tikslas – skatinti tik tam tikras vertybines nuostatas, neturinčias nieko bendro su šioje srityje sukauptomis mokslo žiniomis. Žinoma, vertybių puoselėjimas pats savaime nėra blogas dalykas, tačiau, ar pastarosios atitinka šiuolaikinės visuomenės poreikius ir interesus – jau kitas klausimas.
Plataus mąsto tyrimai JAV atskleidė, kad šio tipo programos pozityvių pokyčių paauglių seksualinėje elgsenoje neatnešė. Štai buvusio JAV prezidento Džordžo Bušo valdymo metu į tokias programas investuota daugiau nei vienas milijardas dolerių. Rezultatas – 2009 m. federalinė JAV sveikatos agentūra informavo, kad nuo 2005 m. iki 2009 m. (Bušo valdymo metais) JAV smarkiai išaugo lytiškai plintančiomis infekcijomis užsikrėtusiųjų paauglių skaičius, bei nėštumai šioje amžiaus grupėje. Pastarieji labiausiai paveikė neturtingas, socialinėje atskirtyje gyvenančias merginas. Nors susilaikymu grįstų programų skleidėjai dažnai mėgsta klaidinti visuomenę, sakydami, kad tokius duomenis neva visada pateikia suinteresuotos grupės, susijusios su kontracepcijos pramone, tačiau Centers for Disease Control and Prevention yra pagrindinė vyriausybinė JAV agentūra, kovojanti infekcijų paplitimu, išlaikoma iš mokesčių mokėtojų kišenės. Kas reiškia, kad tokių nepriklausomų tyrimų vykdymas ir skelbimas gali atsirūgti per sumažinta finansavimą.
Tuo metu visapusiškos ( angl. comprehensive) ir holistinės lytiškumo ugdymo programos (angl. holistic sexuality education programs), apimančios labai didelį spektrą temų, susijusių tiek su žmogaus fiziologija ir reprodukcinėmis funkcijomis, tiek su žmogaus psichologija, elgesiu, savo ir kito kūno vertinimu, žiniasklaidos įtaka, seksualinio smurto atpažinimu, žmogaus teisėmis ir daugeliu kitų svarbių besikeičiančios modernios visuomenės gyvenimo aspektų, turėjo teigiamų rezultatų. Sumažėjo LPI užsikrėtimo rizika, neplanuotų nėštumų skaičius tarp paauglių. Buvo pastebėta, kad paaugliai, gavę visapusišką lytinį ugdymą, atidėjo lytinių santykių pradžią.
Lietuvoje nieko naujo
Žinant šiuos faktus, iš atitinkamų Lietuvos valstybinių institucijų natūralu tikėtis sėkmingų sprendimų ir gerosios patirties pritaikymo šalies švietimo sistemoje. Tačiau, kai visas civilizuotas Vakarų pasaulis jau seniai turi gerai veikiančias, mokslu grįstas visapusiškas arba holistines lytinio švietimo programas, mūsų valstybėje tik 2007 metais buvo patvirtinta ir iki dabar tariamai vykdoma Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programa. Iš pavadinimo jau galima numanyti, kuriai programų kategorijai pastarąją galima priskirti. Jei būtų vykdoma moksleivių apklausa, vargu ar daugelis apskritai žinotų, jog tokia programa egzistuoja. Kita vertus, kadangi dokumento turinys ir formuluotės kelia abejonių dėl šališkumo ir rengėjų profesionalumo, gal ir nėra taip blogai, kad programos įgyvendinimas stringa.
Kai 2014 metais Švietimo ir mokslo ministerijos sprendimu buvo sudaryta nauja darbo grupė, turėjusi parengti naują lytiškumo ugdymo programą, daugeliui racionaliai mąstančių žmonių tai buvo daug žadantis postūmis į priekį. Deja, vien tai, kad į šią darbo grupę buvo pakviestos daugiausia religinės arba jų vertybėm ir ideologijai simpatizuojančios konservatyvios organizacijos, o tik keletas žmogaus teisėms atstovaujančių organizacijų pačios į ją įsiprašė, nežadėjo nieko gero. Be to, pasak pastarųjų organizacijų atstovų, nemaža dalis darbo grupės narių neturėjo nei patirties, nei kompetencijos tokio pobūdžio dokumentų rengime. Kai kurie iš jų net nežinojo apie tam tikrus tarptautinius Lietuvos įsipareigojimus. Pavyzdžiui, to, kad tapdama Pasaulinės sveikatos organizacijos nare, mūsų šalis įsipareigojo atsižvelgti į šios autoritetingos institucijos teikiamas rekomendacijas.
Konservatyvi (ir nelabai profesionali) darbo grupės struktūra sufleruoja, kokio pobūdžio lytiškumo ugdymo programos Lietuvos visuomenė gali tikėtis. Šių metų pavasarį žiniasklaidai nutekintas pirminis programos variantas išsklaidė dar likusias optimistines abejones. Tiesa, po kilusio šurmulio darbo grupei vadovaujanti švietimo ir mokslo viceministrė Natalja Istomina patikino, jog tai tebuvo tik pirminis programos juodraštis, kuris bus daugelį kartų taisomas, o į galutinį programos variantą bus integruoti pagrindiniai žmogaus teisių principai, tarptautinių organizacijų rekomendacijos ir skirtingos modernios visuomenės nuostatos.
Ar iš tiesų dabar jau viešai skelbta ir visuomenės svarstymui iki liepos pabaigos (kiek žmonių neatostogavo tuo metu?) pateikta Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai bendroji programa po daugelio tariamų pakeitimų, taisymų ir publikacijos atidėliojimų yra daug progresyvesnė nei juodraštinė versija arba senoji (2007 metų) programa? Deja, bet atsakymas tik vienas – programa nei progresyvi, nei daug geresnė už senąją.
Naujoji, kaip ir senoji, programa atspindi gan siaurą požiūrį į tai, kas yra lytiškumas. Šeimos kūrimas per santuoką tapatinamas su „teisingu“ lytiškumo reiškimusi visuomenėje. Naujoji programa iki pilnametystės skatina laikytis lytinės abstinencijos, informacija apie šiuolaikines kontraceptines priemones nepateikiama kaip lygiavertė susilaikymo alternatyva. Be to, abiejų programų formuluotės gerbti gyvybę nuo pradėjimo skamba labiau pamoksliškai nei moksliškai. Abejonių dėl religinio aspekto įtraukimo neturėtų kilti, nors programos autoriai ir kiti darbo grupės nariai tą dažnai neigia.
Nesunku pastebėti, kad abi programos pagal turinį, siekius ir tikslus labai atitinka kitas pasaulyje vykdomas susilaikymu grįstas programas, kurių efektyvumas, kaip įrodyta, yra niekinis. Kyla klausimas, kam ši programa reikalinga (o gal naudinga), jei nauda visuomenei, švelniai tariant, yra abejotina. Kai naujoji programa yra tik panaši senosios versija, atsiranda abejonių dėl naujos programos kūrimo logikos. Tai primena darbo imitavimą ir pataikavimą kai kurioms interesų grupėms tikintis palaikymo prieš artėjančius Seimo rinkimus.
Autorė Lundo universiteto Švedijoje Gerovės politikos ir vadybos programos magistrantė.
