Nuslopus #metoo judėjimui, kurio apraiškų buvo ir mūsų šalyje, vis rečiau į viešumą iškylanti seksualinio priekabiavimo tema leidžia visuomenei iš lėto užsimiršti apie šią socialinę problemą ir seksualinio priekabiavimo atvejus vertinti kaip išskirtines, pavienių asmenų istorijas, kurios tampa daugiau išimtimi nei taisykle.
Vis dėlto, tylant skandalams, kurie tampa laikino susidomėjimo objektu, Lietuvos mokslininkų bendruomenė atkreipia dėmesį į seksualinį priekabiavimą kaip į vieną iš žalingiausių veiksnių studentų psichologinei gerovei ir siekia sukurti veiksmingas priemones, kaip mažinti seksualinio priekabiavimo paplitimą bei geriau jį atpažinti studentų grupėje.
Balandį vykusioje IV-ojoje nacionalinėje jaunųjų sociologų ir antropologų konferencijoje skirtingų sričių tyrėjai buvo kviečiami įsitraukti į tarpdisciplinines diskusijas, aptarti ir pristatyti aktualius visuomenei klausimus iš mokslinės perspektyvos nepamirštant ir seksualinio priekabiavimo temos, kurią trečius metus tyrinėja Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Psichologijos katedros mokslininkai.
Tyrėjų pristatomame darbe pirmą kartą Lietuvoje analizuojamos galimybės mažinti seksualinio priekabiavimo paplitimą tarp studentų, taikant trumpalaikį prevencinį užsiėmimą. Tyrimo rezultatai parodė, jog tokio pobūdžio prevencinės priemonės gali būti veiksmingos keičiant klaidingus įsitikinimus apie seksualinį priekabiavimą, kurie susiję su gebėjimu jį atpažinti.
Nors tarptautiniai tyrimai rodo, jog Lietuvoje su seksualiniu priekabiavimu susiduria beveik kas antra moteris, o 2015 metais Lietuvos sveikatos mokslų universitete atliktas tyrimas atskleidė, jog virš 60 proc. gydytojų rezidentų nurodo nukentėję nuo seksualinio priekabiavimo, vis dėlto tik 14 proc. jų savo patirtį priskiria seksualinio priekabiavimo kategorijai, o oficialių skundų dėl seksualinio priekabiavimo skaičius neauga jau daugelį metų.
Šie duomenys ne tik parodo, kad dėl įvairių priežasčių nukentėję asmenys vengia kreiptis pagalbos, tačiau kartu leidžia daryti prielaidą, jog seksualinis priekabiavimas vis dar išlieka sunkiai atpažįstamu reiškiniu, todėl dalis seksualinio priekabiavimo atvejų lieka nepastebėti. Nors ilgą laiką buvo manoma, jog paprasčiausias informavimas gali padėti geriau atpažinti seksualinio priekabiavimo atvejus, vis tik pastebėta, kad vyraujančios seksistinės nuostatos ir jomis paremti įsitikinimai apie seksualinį priekabiavimą turi reikšmingos įtakos reiškinio identifikavimui. Todėl svarbu ne tik suteikti faktinės informacijos, bet ir skatinti visapusišką seksualinio priekabiavimo vertinimą bei empatišką požiūrį nukentėjusio asmens situacijai. Kitaip tariant – svarbu ne tik turinys, bet ir jo perteikimo forma.
Konferencijos metu pristatyti tyrimo rezultatai parodė, jog net ir 1 val. 30 min. trukmės užsiėmimas gali reikšmingai pakeisti studentų požiūrį į seksualinį priekabiavimą, sumažinti teigiamas nuostatas jo atžvilgiu. Paaiškėjo, jog taikant prevencines priemones galima koreguoti įvairius plačiai paplitusius mitus – tokius kaip įsitikinimas, jog seksualinis priekabiavimas yra analogiškas flirtui arba kyla dėl nukentėjusio asmens užslėptų motyvų pakenkti ir gauti asmeninės naudos, bei manymas, kad tokį priekabiavimą išprovokuoja nukentėjęs asmuo.
Viena vertus, tokie tyrimo rezultatai džiugina, nes rodo ne tik mokslininkų bendruomenės aktyvumą žengti pirmuosius žingsnius sprendžiant seksualinio priekabiavimo problemas, bet ir patvirtina teigiamus pastangų rezultatus. Kita vertus, mitai neatsiranda savaime – mūsų nuomonė ir požiūris yra formuojami su kiekviena į viešumą patekusia seksualinio priekabiavimo istorija. Todėl, siekiant efektyvaus problemos sprendimo, neužtenka dirbti vien su pasekmėmis ir keisti jau susiformavusius įsitikinimus – svarbu formuoti ir tinkamą visuomenės požiūrį į seksualinį priekabiavimą žiniasklaidoje.
Kristina Žardeckaitė-Matulaitienė, Monika Čeponytė yra Vytauto Didžiojo universiteto Psichologijos katedros mokslininkės.
