Daugiausia alyvos į diskusijų laužą supylė pats premjeras bei jo aplinkos žmonės, pareiškę, kad esant tokiems moksleivių ugdymo rezultatams kalbėti apie didesnius mokytojų atlyginimus net nepadoru. Kai bus kokybė, tada ir kalbėsime apie pinigus atlyginimams – prieštaravimų nepripažįstančiu tonu rėžė S.Skvernelis.
Tai išgirdę mokytojai, atrodo, teturi vienintelę išeitį – atsistoti prieš savotišką profesinį veidrodį ir imti galvoti, ką keisti savo darbe, kad ateityje galėtų tikėtis didesnės algos. Bet ar dėl prastų mokinių rezultatų kalti vien mokytojai? O jei kalti, tai kokia nuodėmės dalis jiems tenka? Pabandykime sudėlioti viską į vietas.
Lietuvos švietimo taryba šių metų birželio mėnesį paskelbė Lietuvos švietimo būklės 2013–2016 m. apžvalgą. Nežinantiems paaiškiname: Lietuvos švietimo taryba – tai Švietimo įstatyme apibrėžta nacionalinio lygio švietimo konsultacinė institucija, kurios sudėtį bei nuostatus tvirtina Seimas. Į ją įeina mokslininkai, švietimo ekspertai ir pedagogai praktikai.
Net keturios iš penkių Lietuvos švietimo tarybos ekspertų įvardintų prastos bendrojo ugdymo kokybės priežasčių tiesiogiai susijusios su apgailėtina Švietimo ir mokslo ministro ir ministerijoje bei jai pavaldžiose įstaigose laiką leidžiančių veikėjų veikla.
Dokumente aptariama visose šalies švietimo sistemos grandyse susiklosčiusi situacija, nurodomos esamų trūkumų priežastys ir pateikiami pasiūlymai padėčiai gerinti. Ataskaitos dalyje apie bendrąjį ugdymą (ginčai dėl ugdymo kokybės šiame segmente ypač aštrūs) kalbama apie tai, kokias prastos bendrojo ugdymo sistemos būklės priežastis mato ekspertai.
Tarp jų – nesubalansuotos ir nepakankamai tarpusavyje suderintos ugdymo programos bei kokybiškų vadovėlių ir kitų mokymo priemonių, derančių su programomis, trūkumas, jų ekspertinio vertinimo sistemos netobulumas, taip pat atotrūkis tarp programų siūlomo lankstumo, ugdymo turinio įvairovės ir baigiamųjų egzaminų vertinimo sistemos.
Kaip atskira priežastis išskirta aplinkybė, kad į dalykų ugdymo turinį integruojama daug įvairių papildomų programų: sveikatos ugdymo, rengimo šeimai ir lytiškumo, alkoholio, tabako, narkotikų, patyčių prevencijos ir kt. Nepamirštami ir mokytojai, kuriems trūksta profesinio pasirengimo dirbti pagal naująsias programas.
Žinoma, reikia pradėti nuo mokytojų, kurie negeba dirbti pagal ugdymo programas. Blogai! Bet juk tos programos nesubalansuotos, tarpusavyje nesuderintos, svarbiausia – menkai dera su egzaminų reikalavimais. O juk įvairūs egzaminai ir vis populiarėjantys diagnostiniai testai tėra vienintelė priemonė bent minimaliai įvertinti moksleivių ugdymo kokybę, tad mokytojai ir dirba, laviruodami tarp dviejų tarpusavyje nederančių dokumentų.
Kitaip elgtis negalima: jei nedirbsi pagal ugdymo programas – būsi nuskalpuotas visokio plauko tikrintojų, jei mokinius blogai paruoši egzaminams – priekaištaus dar ir moksleivių bei jų tėvų choras.
Už kokybiškų, tarpusavyje derančių ugdymo programų ruošimą atsakinga Švietimo ir mokslo ministerija bei jai pavaldžios įstaigos. Mokytojai jų veiklai jokios įtakos neturi, todėl jų kaltės čia ieškoti neverta. Žiūrime toliau. Mokyklose trūksta kokybiškų vadovėlių ir kitų mokymo priemonių. Ar teisingai supratome?! Vadovėlių pilna, kone kasmet mokyklas pasiekia naujos jų siuntos, kainuojančios didelius pinigus, tačiau tinkamų kokybiškam darbui nėra.
Jau pamečiau skaičių, kiek švietimo ministrų su savo viceministrais ir būriu specialistų darbo grupėse, posėdžiuose ir pasitarimuose sprendė kokybiškų vadovėlių leidybos problemas. Jas pasiryžusi spręsti ir Jurgita Petrauskienė, bet kol kas brangiai kainuojantis, miglotų sandėrių voratinkliais apraizgytas vadovėlių leidybos laivas plūduriuoja Lietuvos švietimo vandenyse. Mokytojų norai ar nuomonė niekam neįdomūs, todėl jie ir atsakomybės prisiimti negali.
Ir pagaliau dar viena menkos bendrojo ugdymo kokybės priežastis – vis stiprėjantis ministerijos noras į bendrojo ugdymo programas integruoti papildomas programas. O tokių programų sąrašas ilgas! Lytiškumo, rengimo šeimai, patyčių prevencijos, profesinio orientavimo, patriotinio ugdymo – jaučio odos neužtektų jas visas surašyti. Ir tai dar ne viskas! Eilėje laukia karinio parengimo, etnologijos ir kitos konjunktūrinės naujovės.
Čia veikia labai paprasta schema – ant bangos pakilusi politinė jėga ar visuomeninė organizacija kreipiasi į Švietimo ir mokslo ministeriją su prašymu (dažnai – ultimatumo forma) pradėti mokykloje dėstyti savo proteguojamą programą. Ministerija paslaugiai ištiesia savo ranką ir netrukus dienos šviesą išvysta įsakymas, kuriame mokytojams nurodoma savo pamokose, be dėstomo dalyko, mokyti ir kitų tiesų.
Ir visi patenkinti, išskyrus mokytoją, kuris turi sukti galvą, kaip per istorijos pamoką diegti tabako prevencijos programą. Žinoma, galima surengti improvizuotą istorinį teismą Kristupui Kolumbui, kuris tabaką į mūsų kraštus atgabeno.
Beje, nuo ateinančio rugsėjo mokyklose bus vykdoma dar viena nauja programa – skandalingai pagarsėjusi Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai. Skandalinga jau vien dėl to, kad nepasirengimą ją vykdyti konstatavo net šalies parlamentas. O iš mokytojų bus reikalaujama ją vykdyti!
Manau, nė vienam nekyla abejonių, kad patys mokytojai neinicijuoja papildomų programų diegimo į mokyklos ugdymo planą, todėl ir priekaištauti jiems dėl prastos ugdymo kokybės nereikėtų.
Taigi darome išvadas – net keturios iš penkių Lietuvos švietimo tarybos ekspertų įvardintų prastos bendrojo ugdymo kokybės priežasčių tiesiogiai susijusios su apgailėtina Švietimo ir mokslo ministro ir ministerijoje bei jai pavaldžiose įstaigose laiką leidžiančių veikėjų veikla. Tačiau jei manote, kad penktoji priežastis – mokytojai, kuriems trūksta profesinio pasirengimo dirbti pagal naująsias programas, yra susijusi vien su pačių mokytojų atsakomybe, labai klystate.
Tie patys Lietuvos švietimo tarybos ekspertai konstatuoja, kad pedagogų rengimo reikalavimai neatitinka šių dienų poreikių, o sprendimai dėl pedagogų rengimo politikos dažnai priimami „iš oro“, tai yra be mokslinių tyrimų, išsamaus pedagogų rengimo kokybės vertinimo ir stebėsenos. Be to, neveikia, netgi nebaigta kurti pedagogų kvalifikacijos tobulinimo sistema.
Galime pripažinti, kad yra mokytojų kaltės dėl nepakankamo pasirengimo dirbti pagal naująsias ugdymo programas, tačiau nekyla nė mažiausia abejonė – jei jie uoliai ir kritiškai nemąstydami pultų vykdyti visas iš ministerijos aukštumų nuleidžiamas naujoves, Lietuvos švietimo situacija būtų dar prastesnė.
Tada mes pasaulį stebintumėme ne tik per pamokas rengiamais teismais K.Kolumbui ar kokiam kitam tikrą ar tariamą blogį nešusiam veikėjui, bet ir ekspedicijomis (juk pažangus ugdymas reikalauja teoriją glaudžiai sieti su praktika) prie nuteistųjų kapų tam, kad išrausus jų palaikus būtų galima įvykdyti pelnytas bausmes. Štai tuomet būtų nusirista žemiau dugno...
P.S. Visą minėtos ataskaitos tekstą galima rasti internetiniame Seimo puslapyje, tad ji nesunkiai prieinama tiek premjerui, tiek gausiai jo patarėjų armijai.
Audrius Jurgelevičius yra Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininkas
