Nepaisant visų pilietinių organizacijų ir moterų žmogaus teisių gynėjų pastangų edukuoti LR Seimą esminio demokratijos principo žmogaus teisių pirmumo klausimais, iš Įstatymo teksto paslaptingai dingo dar 2011 metais įrašyta formuluotė, jog smurtas artimoje aplinkoje yra žmogaus teisių pažeidimas. Įstatymo leidėjas taip pat pademonstravo stebėtiną nepagarbą Europos teisei, tarptautiniams susitarimams ir pačios Lietuvos priimto tarptautinių sutarčių įstatymo nuostatoms – stodama į ES Lietuva įsipareigojo gerbti tarptautinių teisės normų viršenybę ir nacionalinius įstatymus derinti prie ES teisės.
Klausiame – kodėl Seimo salėje neatsirado nei vienos/ nei vieno, kuris į kliedesius apie neomaksistines teorijas ir ideologizavimo „grėsmę“ tai yra į oponentų demonstruojamą ideologizuotą nemokšiškumą būtų galėjęs atsakyti, kad ir tokia Lietuvos Respublikos Konstitucinio akto dėl Lietuvos respublikos narystės Europos sąjungoje citata „Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. (...) teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus.“.
Taigi, nei su lytimi susijusio smurto sąvoka, nei reikalavimas gintis ir įtvirtinti moterų žmogaus teises kaip visuotines ir nedalomas žmogaus teises, kurias smurtas pažeidžia, (JTO Viena, 1993) nėra jokia naujovė toje politinėje erdvėje, kurioje gyvename. To siekti mes įsipareigojome stodami į ES bei kitas tarptautines organizacijas. Gerbiamiems Seimo nariams norime dar kartą priminti ir apie ES Nusikaltimų aukų teisių direktyvą (2012), kaip žinia, yra tiesioginio taikymo dokumentą, kuriame aiškiai įvardinta, jog:
„Moterys šios rūšies smurtą [smurtą artimoje aplinkoje – aut. pas] patiria neproporcingai dideliu mastu (...)“ (Preambulė, 18 str.)
„Moterims, kurios yra smurto dėl lyties aukos, ir jų vaikams dažnai reikia specialios paramos ir apsaugos dėl didelės antrinės ir pakartotinės viktimizacijos, bauginimo ir keršto rizikos, susijusios su tokiu smurtu“ (Preambulė, 17 str.)
Taigi, visur kalbama apie moteris ir jų neproporcingai patiriamą partnerių ir sutuoktinių, tai yra vyrų, smurtą. Ir tai tiesiogiai siejama su demokratinės valstybės pareiga apsaugoti savo pilietes moteris nuo būtent jų atžvilgiu masiškai vykdomų nusikaltimų, o tą jau dešimt metų patvirtina ir Lietuvoje surinkta statistika. 8 iš 10 smurtą patyrusių asmenų yra moterys, o kreipimųsi į policiją dėl patiriamo smurto 2021 metais buvo arti 60 tūkst.
Yra skaudu konstatuoti, kad įstatymas, kuris ir turėjo realizuoti vertybinę ES politiką – tai yra ginti ir įtvirtinti moterų teises kaip visuotines ir nedalomas žmogaus teises ir įtvirtinti tai, kas per 10 metų tapo akivaizdu ir mūsų šalyje, ilgo derinimo ir atvirai ideologizuotų užsipuldinėjimų rezultate atsiradusių „taisymų“ prarado savo pagrindinį tikslą ir savo pagrindinį objektą – nukentėjusį asmenį, kuris turi būti aiškiai įvardijamas ir kuriam turi būti garantuojama visa reikalinga apsauga ir specializuota kompleksinė pagalba.
Galų gale šiame Seime taip pat posėdžiauja ir buvę europarlamentarai, kurie pagal apibrėžimą turėtų būti gerai susipažinę su ES politika, ypač vertybine politika žmogaus teisių klausimais.
Kodėl nematome moterų parlamentarių iniciatyvų apginti save ir kitas moteris mūsų valstybėje?
Tai kodėl jie nepasidalija savo vertingomis žiniomis su kolegomis? Kodėl nematome moterų parlamentarių iniciatyvų apginti save ir kitas moteris mūsų valstybėje? Kur dingo Seimo pirmininkės pasvarstymai dėl Nacionalinio konsultacinio moterų forumo veiklos atgaivinimo prie Seimo Pirmininko Sekretoriato? Pažymėtina, kad prieš balsuojant dėl šio įstatymo seime, kovo 8 d. minint tarptautinę moterų solidarumo dieną, kovo 9-ąją Europos komisija paskelbė iniciatyvą, skirtą apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje stiprinimui – ES direktyvos dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje. Įdomu, ar ši iniciatyva iš viso žinoma LR Seimo nariams. O jei ne, tai ko tuomet vertos kalbos apie Seimo prestižo kėlimą?
Taip pat Seimo narių tarpe yra filosofinį išsilavinimą turinčių, tad kodėl gi jie nedekonstruoja kliedesių apie ideologizavimo žalą ir neišaikina kitiems Seimo nariams, jog bet kokia politinė sistema realizuoja tam tikrą ideologiją, kurios įtvirtinimo ta politinė jėga ketina siekti. Gali būti liberalios demokratijos ideologija, gali būti marksistinė ir neomarksistinė ideologija, o gali būti ir akivaizdžiai mūsų Seime skambanti radikaliosios dešinės ideologija, kurią ir atstovauja įstatymo oponentai.
Būtent apie šią pastarąją yra pasisakęs tiriamosios žurnalistikos centras „Siena“ kaip apie tam tikrą Kremliaus oligarchų finansuojamą projektą. Atkreipkime dėmesį, kad tiek gerb. V.Aleknaitės – Abramikienės, tiek gerb. V.Bako pasisakymai labiau primena V.Orbano, J.Kačinskio ir V.Putino aplinkos retoriką negu, sutikite, U.von der Leyen pasisakymus moterų žmogaus teisių klausimais. Tad kyla klausimas, ar toks rezultatas iš tiesų nemokšiškumo ir proto tingumo išdava, informacijos ir žinių stygius, ar, ir tam yra svarių įrodymų, gerai koordinuoto ir finansuojamo radikaliosios dešinės projekto dalis LR Seime.
Atkreipkime dėmesį, kad tiek gerb. V.Aleknaitės – Abramikienės, tiek gerb. V.Bako pasisakymai labiau primena V.Orbano.
2018, 2020 ir 2021 Europos Parlamento Forumas Seksualinėms ir reprodukcinėms teisėms užtikrinti atliko tris tyrimus (skaitykite čia, čia ir čia), iš kurių seka, jog per 2009-2018 pasaulyje yra išdalinti 707 mln. JAV dolerių kampanijai nukreiptai prieš žmogaus teisių diskursą, o visų pirma LGBT ir moterų žmogaus teises. Ši kampanija ypatingai nusitaikiusi į postsovietines centrinės ir rytų Europos šalis siekiant palaužti jaunas ir vis dar netvirtas mūsų demokratijas.
Šalyse, kur aukščiausi valstybės vadovai dar nesusieja lyčių lygybės ir žmogaus teisių viršenybės principo įtvirtinimo su demokratinės valstybės pagrindų stiprinimu ir gerovės valstybės pažadais, į iniciatyvas nukreiptas prieš moterų teises žvelgiama pro pirštus. Tačiau svarbu prisiminti, kad tiek Vengrijoje, tiek Lenkijoje, tiek ypatingai Rusijoje žmogaus teisių ribojimas prasidėjo nuo moterų teisių suvaržymo, jų reprodukcinių teisių kvestionavimo ir nevyriausybinių organizacijų (NVO) vaidmens silpninimo, o Rusijoje ir smurto prieš moteris šeimoje dekriminalizavimo (2017). Sąmoningai, nesąmoningai ar pusiau sąmoningai Lietuva eina būtent šiuo keliu – iš naujosios ASAAĮ redakcijos pašalinus žmogaus teisių sąvoką, joje atsisakius patvirtinti akivaizdų faktą, kad smurtas artimoje aplinkoje yra su lytimi susijęs smurtas arba vyrų smurtas prieš moteris, ir susilpninus piliečių visuomenės pozicijas iš įstatymo pašalinant nuostatą „Specializuotos pagalbos centrai kuriami nevyriausybinių organizacijų pagrindu“ (ASAAĮ, 2011).
Matant, kokios žemos teisinės kokybės ASAAĮ projektas 2021 metais išėjo iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) ir kaip šios ministerijos Moterų ir vyrų lygybės skyrius sabotavo su lytimi susijusio smurto sąvokos įtraukimą ir specializuotos kompleksinės pagalbos aukoms įtvirtinimą naujajame įstatymo projekte, o Seimo Žmogaus teisių komitetas nepastebėjo, kad iš įstatymo projekto išnyko smurto kaip žmogaus teisių pažeidimo sąvoka, nevalingai kyla minčių, jog ir tai nėra atsitiktinumas, o kažkokios bendros mozaikos dalis.
Čia norėtųsi padėkoti Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui ir jo nenuilstamai patarėjai Daliai Latvelienei, kurios geležinės valios ir šviesaus proto dėka, įsiklausius į pagalbą teikiančių moterų organizacijų argumentus buvo išgelbėtas orus 15 kalendorinių dienų Apsaugos nuo smurto orderio institutas.
Kartu su Policijos departamento atstovu surėmėme pečius pasipriešinti visiškai niekiniam ir iš anksto žinomai savo tikslo negalėjusiam pasiekti Orderio reglamentavimui, koks jis buvo konstruojamas LR SADM, ir buvome išgirsti. Pastebėkime specialistai, ekspertai yra žinotojai, kaip viena ar kita įstatymo nuostata atsilieps tikslinei grupei, smurtą ir prievartą patiriančių moterų apsaugai ir jų interesams, tačiau mes negalime to įrašyti į įstatymo tekstą. Tam reikalingi teisės profesionalai. Taigi, dar kartą turime dėkoti, kad po 6,5 valandų klausymų Teisės ir teisėtvarkos komitete buvo išgelbėta bent viena iš trijų svarbiausių Įstatymo dalių – nuketėjusių apsaugos reglamentavimas.
Ko nepavyko išgelbėti, tai specializuotos kompleksinės pagalbos reglamentavimo. SADM, o vėliau ir įstatymų leidėjas atvėrė kelią bet kokiam „Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje arba kitoje Europos ekonominės erdvės valstybėje narėje įsisteigusiam viešajam juridiniam asmeniui“ teikti smurtą ir prievartą patariančioms moterims valstybės garantuojamą ir finansuojamą specializuotą kompleksinę pagalbą!
Ko nepavyko išgelbėti, tai specializuotos kompleksinės pagalbos reglamentavimo.
Kyla pavojus, jog būtent radikaliosios dešinės pastangomis, gerb. V.Aleknaitės-Abraminienės storone pergalę laimėjo „tradicinių šeimos vertybių“ gynėjai arba konservatyviausių antidemokratinių jėgų, įskaitant Kremliaus oligarchų finansuojamo projekto, dalyviai, kurie ne tik neturi jokios būtinos kvalifikacijos tokią pagalbą teikti, bet ir visiškai aukos interesų neatitinkančias nuostatas tiek nukentėjusiųjų, tiek ir smurtautojų atžvilgiu. Tad atsirado reali grėsmė, jog paskutinis moterų žmogaus teisių įtvirtinimo forpostas – moterų NVO pagrindu veikiantys specializuotos kompleksinės pagalbos centrai – kris nelygioje kovoje su visą Lietuvos visuomenę apraizgiusiu voratinkliu. Jei galite, eikite protestuoti dėl šio įstatymo, visų pirma, prieš SADM, o vėliau ir LR Seimo langus.
Dar viena priežastis masiniams protestams specializuotos pagalbos centrų akreditacijos reglamentavimas. Neapibrėžus akreditacijos turinio, nepateikus jokių kvalifikacinių reikalavimų konsultantams ar darbo organizavimui į valstybės pinigus nusitaikiusiam juridiniam subjektui akreditacija suteikiama...neribotam laikotarpiui (!?). Valstybė visiškai nesirūpina, ar pagalbą teikti pasišovęs juridinis asmuo moka, nemoka, ar visai nemoka tokią pagalbą teikti, kokias nuostatas aukų ir smurtautojų atžvilgiu turi, o galbūt niekieno nekontroliuojamas gali nukrypti nuo valstybinės politikos lyčių lygybės srityje įgyvendinimo vis tiek gaudamas valstybės finansavimą.
Taigi, iš smurtą ir prievartą patiriančių moterų atimamas vienintelis dar turimas resursas – moterų NVO teikiama horizontali, klientui draugiška specializuota kompleksinė pagalba. Jos principus trumpai galima nusakyti taip:
- Pripažinimas, kad smurtas prieš moteris šeimoje kyla iš lyčių nelygybės ir yra šios nelygybės priežastis ir pasekmė.
- Pripažinimas, jog vyrų smurtas šeimoje yra kolektyvinė (trauminė) daugelio moterų patirtis; ji nekyla iš konkrečios moters charakterio savybių, veiksmų ar kitų individualių aplinkybių.
- Konsultavimas SKPC remiasi feministine teorija ir praktika, yra grįsta žiniomis apie psichologinę traumą, pagarba moters autonomijai, jos sprendimams ir pasirinkimams.
- Pripažinimas, jog smurtą ir prievartą patiriančioms moterims būtinos tik moterims skirtos saugios erdvės, kuriose ir skleidžiasi moterų pagalba moterims. Smurtą ir prievartą patiriančios moterys gali skausmingai reaguoti į vyrų buvimą pagalbos teikimo erdvėje, todėl SKPC konsultuoja tik moterys.
- SKPC pagalba yra nehierarchinė, o horizontali – klientė yra suvokiama kaip tokia pat moteris, tiesiog šioje situacijoje konsultantė turi žinių ir įgūdžių reikalingų pagalbai suteikti. Tuo SKPC pagalba skiriasi nuo bendros socialinės pagalbos įstaigų, kur santykis konstruojamas kaip specialisto ir paslaugų gavėjo.
- skiriamasis specializuotos pagalbos bruožas visur pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, yra pilietinis įgalinimas arba pagalba atkuriant pažeistas žmogaus ir piliečio teises, t y. įgalinant asmenį pasipriešinti smurtui, bet ne pritaikyti jį prie smurtinės situacijos.
Visa tai įsigaliojus šiam įstatymui bus atimta iš smurtą ir prievartą patiriančių moterų.
Gerb. V.Aleknaitės-Abraminienės ir kitų idelogizuotas nemokšiškumas nulėmė, kad turime įstatymą įtvirtinantį absurdišką teiginį, kad visi yra lygūs ir visi gali teikti pagalbą visiems. Kaip, kad šaltkalvis mechanikas galėtų puikiai rauti dantis, juk turi ir reples ir noro, ir valstybė jam už tai dar ir sumokės.