Štai per pastarąją savaitę įvairiose visuomenės informavimo priemonėse „prasisuko“ ganėtinai ilgas tokio paties tik be kabučių pavadinimo tekstas apie tai, kaip Vilniaus miesto savivaldybė gaivina paveldą Trakų Vokėje.
Tekstas gausiai prisodrintas istorine informacija, praturtintas įvairiomis įdomiomis detalėmis ir senomis nuotraukomis. Visa tai turėjo sukurti įspūdį skrupulingo, dėmesingo ir atidaus valdžios požiūrio į istoriją ir supančią aplinką. Juk taip pabrėžtinai apie grafų Tiškevičių išprusimą ir aukštą vidinę kultūrą pasakojantis tekstas kartu kalba ir apie aukštą pasakotojo išsilavinimą bei kultūrinį lygį. Ar šitaip jautriai istorinę mozaiką dėliojantis anoniminis pasakotojas, suprask, kalbantis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vardu, gali atsainiai ir nerūpestingai elgtis su išlikusiu kultūriniu ir gamtiniu paveldu? Aišku, kad ne, sakysime. To iš mūsų ir tikimąsi.
Deja, parodomuoju sluoksniu dangstomas realus gyvenimas nėra nei toks prakilnus, nei atsakingas, kaip jį už mūsų pinigus mums „piešia“ pasamdytas piarščikas. Gerokai ne toks. Bet pradėkime nuo pradžių.
Trakų Vokės parko tvarkymo projektas (oficialiai vadinamas kiek kitaip, bet paprastumo dėlei mums tiks ir šis pavadinimas) yra didesnio projekto sudedamoji dalis ir yra finansuojamas iš ES struktūrinės paramos priemonės „Saugomų teritorijų tvarkymas ir valstybinės reikšmės parkų tvarkymas, pritaikymas lankymui“. Projekto tikslas, kaip nurodyta projektą administruojančios Aplinkos projektų valdymo agentūros puslapyje1, yra išsaugoti Trakų Vokės dvaro sodybos parką išryškinant jo vertinguosius elementus kaip reikšmingus E.Andrė kūrybos aspektus ir tuo pačiu metu suteikti parkui naują reikšmę ir tapatybę Vilniaus miesto plėtros kontekste.
Tad kas gi tie „vertingieji Tarkų Vokės sodybos parko elementai“. SĮ „Vilniaus plano“ parengtame tvarkymo projekte2 yra nurodyta, kad želdynai ir architektūra yra dvi pagrindinės Trakų Vokės dvaro parko reikšmingumą lemiančios savybės. O alėjos yra „svarbiausi Trakų Vokės dvaro parko kompoziciniai elementai“.
Tačiau jau pamačius darbų projektą tapo aišku, kad parko „sutvarkymą“ tvarkytojai supranta, kaip esamų medžių alėjų išpjovimą ir naujų susodinimą. Jau pirmo pristatymo metu tiek bendruomenės atstovai, tiek paveldosaugininkai, tiek aplinkosaugininkai vienu balsu sakė, kad toks sprendimas yra barbariškas. Ir ciniškas taip pat. Lėšos, kurias planuojama naudoti, yra skirtos parko vertingųjų elementų išsaugojimui, o ne jų sunaikinimui. Juk neatrodytų normalu, jei už pinigus, skirtus remontuoti Gedimino pilies bokštą, būtų sumanyta jį nugriauti ir pastatyti naują, gražesnį, ne tokią sutriušusį.
Dėl to ne kartą tiesiogiai ir viešai buvo perspėtas tiek meras, tiek miesto administracijos ir SĮ „Vilniaus plano“ vadovybė, bet praktiškai jokios reakcijos. O per sukąstas lūpas išspausti žodžiai „atsižvelgsim“, „įsiklausysim“, „pakoreguosim“ tereiškė „atsikniskit nuo mūsų tik greičiau“. Ne kartą drįsęs viešai pasakyti, kad geriau pinigus grąžinti, nei juos tuščiai išleisti, nepabijojęs sustabdyti Sapiegų parko tvarkymo darbų bent jau mėnesiui, Trakų Vokės parko atveju meras taip ir nesugebėjo suprasti, kad pasirašė parko sunaikinimo, o ne sutvarkymo darbams. Vietoj to paleido spalvotą dūmų uždangą akims – tekstą apie atgimstantį paveldą. Dėlto jautrumą demonstruojantys piariniai savivaldybės straipsniai tėra tik pudra kultūros nepaliestam savivaldybės veidui.
Argumentai, kuriais dangstomas istorinių medžių alėjų naikinimas yra neatlaikantys jokios kritikos. Esame priversti dar kartą viešai apie tai pasakyti.
„Alėjų medžiai yra blogos būklės ir dėl to kelia didelę grėsmę žmonių saugumui“. Šis argumentas yra naudojamas kaip pagrindinis. Pažiūrėkime, ką reiškia, „bloga būklė“ ir „didelė grėsmė saugumui“.
Savivaldybės straipsnyje apie atgimstantį paveldą yra įdėtos garsinės tomografijos nuotraukos, kurios vizualizuoja vienos medžių alėjos kiekvieno medžio būklę. Mums siekiama perduoti vienareikšmišką vizualinę žinią – mokslas akivaizdžiai rodo, kad medžiai yra supuvę. Tik naivūs ir kvėštelėję idealistai, paskendę savo fantazijose, gali reikšti pretenzijas ir šurmuliuoti. Mokslas sako ką kitą.
Kirvis pusgalvio rankose gali pridaryti bėdos. Subtiliai manipuliuojant mokslinių faktų iškarpomis, bėdos pridaryti galima keleriopai daugiau. Su visa atsakomybe turime pareikšti, kad taip pateikiama informacija yra tyčinis visuomenės klaidinimas. Garsinė tomografija yra tik pagalbinė priemonė vertinant realią fizinę medžių būklę, bet jos nuotraukos nėra pakankama priemonė medžių būklės įvertinimui3. Tą žino kiekvienas, kuris nors kiek domėjosi garsinės tomografijos panaudojimu medžių būklei vertinti. Todėl nuotraukos turi būti interpretuojamos kartu su kitais duomenimis. Spręsti apie medžio būklę vien tik iš tokių nuotraukų yra beveik tas pat kaip pagal plikės dydį spręsti, ar atėjo laikas užtarnautam poilsiui.
Todėl:
– garsinės tomografijos nuotraukas reikia vertinti tik indikatyviai. Beje, tokią išvadą patvirtina ir pats minimo tyrimo autorius. Štai iš žemiau pateiktos vieno medžio tyrimo garsine tomografija nuotraukos galima susidaryti išvadą, kad medis yra itin paveiktas puvinio. Tačiau itin prastai pagal garsinės tomografijos duomenis atrodančio medžio tyrimas grąžtu parodė, kad puvinio pažeistas yra tik raudona spalva pažymėta zona. Autoriaus teigimu, neteisingą interpretaciją galėjo sukelti maži garso sklidimo mediena kontrastai4. Net vien ši informacija verstų adekvačiau vertinti tas nuotraukas. Ir atrodantis stipriai sutręšęs medis taip nebeatrodys. Be paaiškinimų pateikta informacija veikia dezinformuojančiai. Bet, matyt, toks ir yra to straipsnio tikslas.
– faktas, kad dauguma alėjas sudarančių medžių yra ligoti, reiškia tik tai, kad jiems reikalinga pagalba ir priežiūra, kurios seniai nebuvo. Būtent tam ir turėtų būti skiriamos parko tvarkymui skirtos lėšos. Tačiau, užuot kėlus medžių sutvarkymo reikalavimus, numatoma juos tiesiog pašalinti. Čia tas pats kaip atėjus pas stomatologą tvarkyti dantų ėduonį, specialistas imtų rauti jums dantis. Puvinys medžio kamiene nereiškia, kad medis yra pavojingas ir jį reikia kirsti. Pagal tokią logiką iškirsti reikėtų praktiškai visus Vilniaus medžius. Visi jie daugiau ar mažiau pažeisti puvinio.
– kad net 2/3 pažeisto medžio ploto, jei puvinys neišeina į paviršių, yra laikomas saugia, nesukeliančia pavojaus žmogaus gyvybei riba;
Savivaldybės užsakymu parengtame straipsnyje minimo medžių tyrimo metu 19-kai medžių buvo detaliai įvertintas potencialus jų keliamas pavojus. Nors tyrimų ataskaitoje nėra nurodyta, kokiu principu remiantis buvo atrinkti tie 19 medžių, remiantis moksline logika, jie turėjo būti parinkti arba atsitiktinai, arba blogiausi. Tyrimų duomenys rodo, kad iš 19 medžių 10 (kiek daugiau nei pusė) priskirtini didelio pavojaus grupei. Tačiau šalinami paprastai tik ekstremalai kategorijai priskiriami medžiai. Tokio nebuvo nei vieno. Dar daugiau. Iš tų 10-ties 4 pritaikius tvarkymo priemones nebekeltų didelės grėsmės. Todėl realiai tik 6 iš 19 (mažiau nei trečdalis) pakliūva į padidintos rizikos zoną ir dėl jų šalinimo turėtų būti apsisprendžiama. Kai kurie iš jų auga per arti kito medžio, tad jų pašalinimas tik sudarytų geresnes sąlygas augti likusiajam. Taip turėtų atrodyti atsakingas ir siekiantis vertybių išsaugojimo planavimas.
Čia dar galima būtų pridurti, kad 2018 metų rugpjūčio pabaigoje lenkų firma EKO-TREK taip pat atliko medžių tempimo-gniuždymo testus. Tiesa, jie vertino tik 4 medžius iš tos alėjos, kuri ir palikta neiškirsta. Nors tyrimų rezultatai buvo panašūs, išvada buvo tokia – tinkamai apgenėti ir su nuolatine specialistų priežiūra šie medžiai gali augti toliau. Šias išvadas paminėti taip pat „užmirštama“.
Kalbant apie medžių keliamus pavojus žmogaus gyvybei verta atsiversti Jungtinės Karalystės Sveikatos ir saugumo tarnybos (Health and Safety Executive) parengtą ir vietos savivaldai skirtą medžių keliamos rizikos valdymo vadovą. Jame sakoma, kad rizika būti prispaustam medžiu gresia vienam iš maždaug 20 milijonų5. Reguliarus loterijų dalyvis turi 75 kartus didesnį šansą išlošti loterijoje, nei patirti tokį nelaimingą atsitikimą. Dar palyginimui, Lietuvoje per metus autoavarijose žūva tik kiek mažiau nei 200 žmonių, kas yra maždaug 1 iš 14 tūkstančių.
Kadangi skaičių apie žuvusius dėl medžių griūties Lietuvoje nepavyko surasti, lyginat su JK tai būtų daugiau kaip 1400 kartų didesnė rizika. Tačiau nežiūrint to nesakome, kad reikia uždrausti automobilius. Anglijoje, beje, rizika žūti autoavarijoje yra daugiau kaip du kartus mažesnė nei pas mus.
Tuo nenorima pasakyti, kad nereikia laikytis atsargumo priemonių. Tačiau perspėjanti informacija dėl saugumo vėjuotu paros laiku ir kiti saugumo sprendimai puikiausiai gali šias rizikas dar labiau sumažinti. Tokia praktika yra įprasta senuosiuose Vakarų Europos parkuose. Be to kalbantiems apie rizikas Vilniaus savivaldybės administracijos darbuotojams visų pirma reikėtų pradėti saugoti medžius nuo šaknų nukapojimo įvairių infrastruktūrinių darbų metu, kas kelia kur kas didesnį pavojų žmonėms, nes tokių atvejų yra begalės aktyviose miesto vietose.
Tarsi nepasitikint „blogos būklės“ argumentu, planas iškirsti medžius pastiprinamas dar keliais pasiteisinimais.
„Reikia pakeisti lauko vandentiekio atšaką“. Išties, tarybiniais laikais kloto vandentiekio vamzdis dalinai yra praktiškai po medžių šaknimis viename alėjos gale. Tačiau bus tiesiamas naujas vandentiekis atokiau, tai kodėl seno nepalikti nejudinto, užuot pjovus medžius?
„Reikia sumažinti žemės paviršiaus altitudę, nes Raudonieji vartai 80 cm po žeme“. Medžiai tam netrukdo. Jie čia augo dar prieš tai, kai buvo supilta žemė šalia jų, greičiausiai norint padidinti nutiesto vandentiekio gylį po žeme. Daug kur tada buvo užpiltos ir medžių šaknys, tai ilgainiui lėmė kai kurių medžių būklės pablogėjimą. Taigi, atsargus žemės sluoksnio nuėmimas net būtų pagerinęs jų augimo sąlygas.
„Čia sovietiniai medžiai“. Dalis liepų iš tikrųjų buvo atsodintos sovietmečiu, tose vietose, kur buvo nelikę senųjų liepų. Taip stengtasi išsaugoti senosios alėjos įvaizdį ir pratęsti jos gyvavimą. Anuometiniams parko tvarkytojams vis dėlto nekilo mintis iškirsti „nesovietinių“ medžių. Todėl „sovietinių medžių“ argumentas daugiau pasako apie jo naudotoją, nei apie medžius. Ypač paradoksaliai jis atrodo po kirtimų atsivėrusių sovietinių garažų ir šiltnamių fone. Teisybės dėlei reikia pažymėti, kad šio „argumento“ oficialiai išsakyto neteko išgirsti.
„Medžiai suvargę ir alėjos negražios“. „Vidinis estetikos poreikis, kuris buvo sovietmečiu sužlugdytas ir kuris dabar labai sunkiai atranda vietą, tuo metu buvo labai reikšmingas“, – sako į istorinį kultūrinį transą paniręs savivaldybės piarščikas. Estetinio skonio ir jautrumo aplinkai neturintys asmenys aiškina apie estetinio skonio lavinimą. Ir vietoj „negražių“ mums darys „gražias“ alėjas. Tokias pat gražias, kaip Lukiškių aikštėje. Netikite? Žiūrėkite schemą iš projekto. Koplyčios alėjos projektas. Jei nepatinka, vadinasi jūsų estetinis skonis buvo sužlugdytas sovietmečiu. Ir kaip čia neprisiminsi miesto antropologės Jekaterinos Lavrinec žodžių: tiems, kurie nesugeba įžvelgti grožio natūraliose gamtinėse formose, jokie argumentai nepadės...
Taip Eduardo Andrė, siekusio harmonijos ir sugebėjusio komponuoti gražiausius gamtos vaizdus, jautriai jutusio kraštovaizdžio charakterį ir sukūrusio nuostabų parką Trakų Vokėje, kurio net tarybiniais metais nepajėgta pilnai subjauroti, kūrinys liko suniokotas. Dabartiniai medkirčiai, net biurokratiniu architektų vardu jų vadinti liežuvis neapsiverčia, buvo bejausmiai parko dvasiai. Vadovaudamiesi principu, kad tik lygus, tiesus ir naujas yra gražus, iš pagrindų ėmėsi euroremonto. Tad kur čia Eduardo ir Rene Andrė kūrybos principai, tvarus ir subtilus prisilietimas prie esamo? Vien raginimas dabar kantriai (50 metų?) laukti rezultato rodo, kad parką kuria kurti, santykį su aplinka praradę žmonės.
„Visuomenė per mažai suvokia apie kraštovaizdį kaip žmonių gyvenamąją aplinką, jame esančių gamtos ir kultūros paveldo objektų apsaugos reikmes, principus ir būdus,“ – rašoma ES paramos veiksmų programoje ties jos 5.4.1 uždaviniu. Ties tuo pačiu, kurį sprendžiant skiriamos lėšos Tarkų Vokės vertingųjų savybių naikinimui. „Nepakankamas švietimas ir informavimas apie Lietuvos kultūros ir gamtos paveldo savitumą ir reikšmę sąlygoja tai, kad visuomenė mažai prisideda prie Lietuvos kultūros kūrimo ir puoselėjimo“. Ironiška, ar ne? Neišprususi visuomenė, per mažai suvokianti savo gyvenamosios aplinkos kraštovaizdį iš paskutiniųjų saugojo bei gynė istorinį ir gamtinį paveldą nuo išsilavinusios valdžios ir dabar žiūrėdama į išprievartautą parką turi ryti širdgėlos ašaras.
Sunaikinti parką (tiesa, su paliktos pagrindinės alėjos medžių genėjimo darbais) kainuoja 84 tūkst. eurų. Pasodinti 132 naujus medžius – 288 tūkst. eurų. Reikės mažiausiai 40-50 metų, kol medžiai suaugs. Šio teksto autoriai greičiausiai to jau nepamatys.
Liutauras Stoškus yra aplinkosaugininkas, „Lietuvos Sąrašo“ frakcijos narys Vilniaus miesto taryboje. Dainius Labeckis yra parkotyrininkas, visuomeninės želdynų ir želdinių apsaugos ir priežiūros komisijos pirmininkas. Algis Davenis yra arboristas, visuomeninės želdynų planavimo komisijos pirmininko pavaduotojas
1 – https://www.apva.lt/kvietimas/traku-vokes-dvaro-sodybos-parko-pritaikymas-lankymui-ir-tausojanciam-naudojimui/
2 – https://pirkimai.eviesiejipirkimai.lt/app/rfq/publicpurchase_docs.asp?PID=421244
3 -https://www.researchgate.net/publication/328469959_Reliability_of_acoustic_tomography_and_ground-penetrating_radar_for_tree_decay_detection/download
4 – https://pirkimai.eviesiejipirkimai.lt/app/rfq/publicpurchase_docs.asp?PID=421244
5 – https://www.qtra.co.uk
