Beje, Lietuva tokią nepriklausomą įstaigą turėjo, kai 2001-aisiais legalizavo azartinius lošimus, tačiau 2010 metai ji buvo panaikinta.
Kefauverio komitetas dirbo nuo 1950-ųjų pradžios ir jo vieši klausimai tapo skaidrumo etalonu – iki šiol galima rasti archyvinius vaizdo įrašus, kai komitetui liudija istoriniai JAV kazino mafijos bosai. Ką jau kalbėti apie kino pramonės produkciją, kurioje organizuotas nusikalstamumas kazino versle iki šiol yra įkvėpimo šaltinis (beje, „Ozark“ – puikus serialas!).
Tačiau kuo susijęs Kefauveris ir Stepukonio skandalas?
Tik tuo, kad 70-ies metų skirtumu ir vienas, ir kitas – „apie neskaidrią kazino veiklą“. Tačiau vėlesni mūsų Seimo narių ir Finansų ministerijos veiksmai jau nukrypo į visų rūšių lošimo paslaugas, tarp kurių kazino lošimai sudaro tik dalį. Įvairiais projektais ir siūlymais bandoma kaltę suversti visiems lošimų organizatoriams, naujas „griežtas priemones“, mokesčių didinimą skiriant net ir toms lošimo paslaugų rūšims, kurios vos kvėpuoja ir visai neturi nieko bendro nei su kazino, nei su Šarūnu Stepukoniu.
Panašu, jog visais šiais veiksmais siekiama labai konkretaus tikslo – išplauti atsakingų valstybės įstaigų ir jų darbuotojų atsakomybę, eilinį kartą demonizuoti lošimus kaip pramogos rūšį. Tiesa, kažkam patogiai nutylint, jog loterijos taip pat yra sudėtinė šio sektoriaus dalis.
Kas yra „lošimo paslaugos“, įvardina Europos Sąjunga, į šią kategoriją įtraukianti ir sėkmės žaidimus, ir lažybų sandorius, ir loterijas, ir bingo, ir pavienius lošimo automatus, ir totalizatorius, ir daug kitų įvairių paslaugų, kurios teikiamos tradiciškai antžeminėse (fizinėse) vietose arba nuotoliniu būdu, vartotojui prašant. Abiem atvejais vartotojas iš esmės neturi galimybių savo protu ir sugebėjimais paveikti ar pakeisti lošimo rezultato.
Sudėtingą ekonominę veiklą prižiūri buvę vaistažolių augintojai
Jeigu JAV dar XX amžiaus viduryje suprato ir užsuko organizuoto nusikalstamumo finansavimo kraną, tai Lietuvoje trečią XXI amžiaus dešimtmetį vis dar sprendžiame paprastą klausimą – kaip pasiekti, kad sudėtingas problemas (o priklausomybės ir pelnymasis iš jų – būtent tai, plačiau galite skaityti nemokamame George Akerlofo ir Roberto Shillerio „Kvailių žvejonės“ vertime į lietuvių kalbą) spręstų tinkamos, t.y. aukščiausios kvalifikacijos specialistai, o ne buvę „virėjai“ ar bankrutavusių vaistažolių augintojų UAB vadovai?
Taip, būtent taip – apie 280 mln. eurų per metus surenkančiai Lietuvos lošimo paslaugų rinkai taisykles diktuoja asmuo (Virginijus Daukšys), neturintis (a) jokios patirties lošimo paslaugų versle; (b) nebaigęs jokių specializuotų studijų; (c) prieš ateidamas į lošimo paslaugų priežiūros vadovo postą sugebėjęs vadovauti tik bankrutavusiai vaistažolių auginimo UAB ir būnant Lietuvos lengvosios atletikos federacijos gen. sekretoriumi nenusisekusiam Europos lengvosios atletikos U23 čempionatui Kaune 2009-aisiais.
Ne ką geresnė padėtis ir Finansų ministerijoje, kurioje lošimus „kuruoja“ specialistės, viešuose posėdžiuose savo komentarais parodančios, kad pamatinių skirtumų tarp atskirų lošimo paslaugų rūšių nesuvokia.
Minėtas JAV pavyzdys sufleruoja, kad mafijos ar populistinių politikų įtaką geriausiai neutralizuoja kolegialus, nepriklausomos rinkos priežiūros ir reguliavimo institucinis modelis. Ir Lietuvoje atskiruose ekonomikos sektoriuose toks sėkmingai veikia – pavyzdžiui, Ryšių reguliavimo tarnyba, Valstybinė energetikos reguliavimo taryba ir kitos.
Bet palaukit, o kur čia Stepukonis?
„Rizikos visuomenė“ privalo sistemiškai valdyti grėsmes
Prieš kalbant apie lošimų paslaugų socialines rizikas (ir kaip jas valdyti), verta prisiminti modernią vadybos teoriją, o konkrečiai – rizikos visuomenės teoriją. Tarkim, vokiečių sociologo Ulricho Becko monografiją „Risk society“ (pirmą kartą vokiečių kalba išleistą dar 1986-aisiais).
Tiek joje, tiek kitose šios temos knygose rašoma, kad jau minėtų Akerlofo ir Shillerio „kvailių išnaudojimo pramonę“ įmanoma ir reikia valdyti ne universalių draudimų, ne getų metodais, o kuriant ir taikant tokią prieigos prie paslaugų barjerų diferencijuotą sistemą, kuri pati savaime veiktų preventyviai ir sumažintų tiek socialinės žalos mastą, tiek neutralizuotų (lošimo paslaugų atveju) pinigų plovimo pavojus.
Akivaizdu, jog vartotojas, gavęs pasiūlymą už tą pačią kainą įsigyti litrą alaus ar litrą spirito, rinksis pastarąjį, nes jam tai suteiks greitesnį ir didesnį efektą, kaštų požiūriu tai racionalus (momento požiūriu) vartotojo sprendimas.
Tačiau socialinės rizikos požiūriu – efektas priešingas. Kitaip tariant, rizikingas paslaugas ir prekes palikus vien laisvam vartotojų pasirinkimui, laisvoji rinka jam visada pasiūlys maksimalios socialinės žalos produktus. Jie visada bus pardavėjui naudingesni, o vartotojo požiūriu „patrauklesni“.
Tuo pat metu visiškai priešingas vertinimas valstybės ir visuomenės požiūriu. Niekam nereikia „spirito“ dominuojamos alkoholio rinkos. Būtent todėl daugelyje valstybių (ir Lietuvoje) alkoholio prekybos vietose spiritu prekiauti draudžiama.
Paradoksas, tačiau būtent tokia „lošimų spirito“ rinka valstybės pastangomis šiandien sukurta Lietuvoje. Būtent tokie kazino neribotų statymų ir laimėjimų A kategorijos ir stalo lošimai dominuoja Lietuvos lošimo paslaugų rinkoje. Su visomis iš to atsirandančiomis socialinėmis rizikomis bei pinigų plovimo pavojais.
Taigi, kur „Stepukonio problemos“ šaknys? Pažiūrėkime į lietuviškus duomenis:
Tai visiško valstybės politikos (kurios nėra) fiasko iliustracija. Lošimo paslaugų srityje valstybė „pamiršo“, kad turi formuoti rizikos piramidę (kaip gana tvarkingai daro alkoholio sektoriuje), o ne leisti rinką formuoti klaidingai laisvai pasiūlai (kas įvykę lošimo paslaugose). Skirtingos lošimo paslaugos turi skirtingus techninius parametrus (skirtingi statymai, laimėjimai, greitis, kaupiamasis fondas ir kt.), o prieigos galimybės skiriasi laike, erdvėje ir pagal lošėjų požymius.
Visa tai sukurta tam, kad lošėjams būtų sudėtinga gauti didelės socialinės rizikos paslaugas ir gerokai lengviau pramogauti bei rizikuoti nuosaikiai (kartu sumažinant ir pinigų plovimo riziką). Tačiau 2016 metais legalizavus nuotolinius lošimus rinka susiformavo priešingai. Negali būti jokios laisvos pasiūlos ir laisvos konkurencijos lošimo paslaugų srityje.
Lietuviškoje realybėje valstybei žalingo „vaistažolių auginimo“ vadovavimo patirties ir atsakingų politikų aplaidumo rezultatas – pasiūlos piramidė yra apvirtusi. Kaip tai spręsti, sprendimai seniai žinomi – reikia naudoti efektyvius reguliavimo įrankius „spirito prekybai lošimuose“ suvaldyti. Tarp jų reklamos ribojimai būtini, tačiau turi būti specifiškai tiesiogiai nutaikyti į „spiritą lošimuose“, o ne kitus grėsmės nekeliančius ar ženkliai mažiau keliančius sektorius.
Kokie kiti „barjerai“ būtų tinkami? Vakarų Europos valstybių geroji praktika siūlo daugybę variantų, tik rinkis – paslaugų prieiga, paslaugų įrenginių techniniai parametrai, atšalimo laikotarpiai, lošėjo skaidrumas, laimėjimų fondas, reklamos sąlygos ir t.t. Lietuvoje svarstytina ir iš dalies apriboti ar visiškai uždrausti didžiausios socialinės rizikos kazino lošimo paslaugų (A kategorijos ir stalo lošimų) teikimą nuotoliniu būdu, paliekant juos tik griežtai kontroliuojamuose antžeminiuose lošimo namuose (kazino).
Tai, visgi, kur čia Stepukonis?
Nesveikos lošimo paslaugų rinkos struktūros padariniai
Galima užtikrintai teigti, kad Stepukonio istorija – tai nuo visuomenės slėpta, tačiau netikėtai išnirusi ledkalnio viršūnė. Neabejotina, jog stepukonių Lietuvoje yra daugiau. Tai programuoja dabartinė lošimo paslaugų rinkos struktūra, kurioje dominuoja kazino sektorius – sisteminis, per ilgą laiką valstybės pastangomis (gal net nesuvokiant) sukurtas mechanizmas, kuris veikia prieš valstybės, prieš visuomenės, prieš lošėjų, net prieš nuosaikių lošimo paslaugų rūšių, kurias ji naikina, interesus.
Tai turėjo matyti ir garsiai signalizuoti Finansų ministerija, Lošimų priežiūros tarnyba, tačiau įstaigos tyli, o į daugkartinius NLŽVA problemas signalizuojančius raštus – tradiciška tyla.
Būtent institucijų neveiklumas ir sudarė prielaidas „Stepukonio istorijoms“ atsirasti. Tačiau neveiklumą programuoja ir objektyvios aplinkybės – didžiausios socialinės rizikos kazino nuotoliniai A kategorijos ir stalo lošimai yra didelės pinigų plovimo rizikos zona, šią veiklą būtina įdėmiai stebėti, tačiau tokio masto rinkai valstybės įstaigos neturi deramų žmogiškųjų išteklių.
Vietoj to Lošimų priežiūros tarnyba užsiiminėja garsiu veiklos imitavimu, kai kabinėjasi prie lošimo organizatorių, o esmines problemas ignoruoja. Dar svarbiau, jog kazino sektoriaus problemas (o būtent kazino sektoriuje susiformavo ir realizuota „Stepukonio istorija“) tarnyba kartu su Finansų ministerija bando perkelti visai rinkai – net ir tiems lošimo paslaugų sektoriams, kurie su stepukoniais niekada neturėjo ir neturės jokio kontakto.
Institucijų veiklos broką galėtų ištirti tik atviras ir skaidrus parlamentinis tyrimas (kaip tai vyko JAV 1950 metais), tačiau dabartinis Lietuvos Seimas, jo padaliniai kaip Biudžeto ir finansų komitetas, Antikorupcijos komisija ir toliau renkasi pasikliauti jau minėtų įstaigų „kompetencija“ ir patarimais. Kartu užkurtas teisėkūros buldozeris volu važiuoja jau ant visų lošimo paslaugų rūšių. Toks veikimas ir kaltės permetinėjimas visiškai nepriimtinas.
Tad kas atsakys, kai lošimo paslaugų rinką „prižiūri“ kažkada kažkieno (datos ir pavardės žinomos) į atsakingas pareigas įtaisyti specializuotos kompetencijos neturintys „ekspertai“? Ar užteks, kad jie atsakomybę už savo klaidas permes bet kam kitam? Lošėjams? Lošimų organizatoriams? Politikams? Kitoms priežiūros institucijoms?
„Stepukonio istorija“ tapo dar viena galimybe populistinių įstatymų leidybai
Pabaigos iliustracijai – naujausias anekdotas „iš gyvenimo“ apie lošimų reguliavimą.
Štai neseniai Seime registruotas įstatymo projektas, kuriuo (jau sunku suskaičiuoti kelintą kartą net šioje kadencijoje) pasiūlyta padidinti specialųjį lošimų ir loterijų mokestį. Šį projektą priėmus ir pritaikius 2023 metų statistikai turėtume fantastišką rezultatą – per tuos metus visi Lietuvos lažybų organizatoriai bendrųjų pajamų (t.y. lėšos, likusios po laimėjimų išmokėjimo) bendrai gavo 35,3 mln. eurų. Pagal naująjį įstatymo projektą jie už šią veiklą turėtų susimokėti vien 115,7 mln. eurų specialiojo mokesčio. Taip, nesuklydote, 35 << 115. Paskui iš kažkur dar susimokėti už visą įrangą, technologijas, darbuotojų darbo užmokestį, pasidengti kitas sąnaudas ir... gauti pelną!
Paradoksas, tačiau 1917-ųjų Lenino posakis, kad „kiekviena virėja turi išmokti valdyti valstybę“ jau seniai virto realybe šiuolaikinėje Lietuvoje. Bent jau lošimo paslaugų verslas Lietuvoje jau antrą dešimtmetį valdomas asmenų, neturinčių net bazinių žinių ir suvokimo, „iš lubų“ gimdant dar ir dar vieną „labai paprastą sprendimą“ visų „taip lengvai suprantamai“ problemai spręsti.
Tokie profesionalai ir programuoja stepukonių istorijas.
Būtina baigti stumdyti atsitiktines nežinia kieno ir kokiais motyvais parengtas „griežtas“ įstatymų pataisas, kurios turėtų „nubausti“ neva kažkuo kaltus (todėl nesiūlant jokių objektyviai neigiamų pokyčių kompensacinių mechanizmų) lošimo paslaugų tiekėjus. Vietoj to būtina suburti kompetentingą darbo grupę ir viešai bei atvirai pradėti ruošti naują šiuolaikišką Lošimo paslaugų įstatymą, numatantį ne tik rinkos, bet ir institucijų reformą.
Kitu atveju, po poros metų vėl ir vėl neišvengiamai grįšime prie naujų stepukonių istorijų – dabar jau seniai kas pamena, bet juk 2021-aisiais metais tuometinis Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Mykolas Majauskas, stumdamas aiškiai ne Lietuvai naudingą „Pertvarką“ žadėjo rožinę ir saugią lošimo paslaugų ateitį. Ir Seimas, juo pasitikėjęs, be didesnių prieštaravimų pokyčiams pritarė. Todėl eilinė banga populistinių įstatymų projektų gresia baigtis tradicija jau tapusiu klasikiniu būdu – dar didesne žala lošėjams, visai, visuomenei, valstybei ir lošimo paslaugų teikėjams.
Prieš metus NLŽVA ekspertai paskaičiavo, kad vien per 2016-2023 metus valstybė dėl klaidingų sprendimų iš lošimo paslaugų rinkos negavo iki 260 mln. eurų. NLŽVA pasiūlė kelią, kaip šį klausimą spręsti. Vietoj atsakingų valstybės įstaigų atsakymų ir sprendimų – kapų tyla.
Autorius yra lobistinę veiklą vykdančios NLŽVA vadovas, lošimo paslaugų sektoriuje dirbantis daugiau nei 15 metų.
