Klausantis komitete vykusių diskusijų, kuriose dalyvavo Lietuvos filosofijos, istorijos ir politikos mokslų žvaigždės, žinomi mūsų šalies verslininkai, nevyriausybininkai, viešojo sektoriaus atstovai, labiausiai trikdė… ateities dimensijos nebuvimas. Dažniausiai diskusijose buvo kalbama apie tai, kas jau buvo, tarsi praeityje ieškotume ateities recepto. Moksliniais terminais kalbant, backcast’as yra, o forecast’o, ateities dimensijos, nėra. Prisimenant, kad dalyvavome ir girdėjome Ateities! komiteto diskusijas, toks požiūris atrodo mažų mažiausiai nelogiškas.
Antras pastebėjimas – tie pokalbiai ir diskusijos atrodė vykstą „burbule“, kurio dalyvių kalbos daugumai Lietuvos žmonių būtų apskritai nesuprantamos, taigi, ir nepriimtinos, svetimos, atmestinos. Tačiau Ateities komitetas yra aukščiausiosios Lietuvos tautos atstovybės – Seimo – komitetas, kurio diskusijos ir sprendimai daugumai piliečių turėtų būti suprantami. Todėl pabandysiu kaip tik sugebu suprantamiau paaiškinti, ko tikimasi iš Seimo Ateities komiteto, primenant Europos Sąjungos mastu veikiantį darinį EPTA (European Parliamentary Technology Assessment), tarp kurio narių Lietuvos nerasite (deja!), ir Suomijos parlamento komitetą tokiu pat – Ateities – pavadinimu.
Ateities komiteto misija
Nuo to, kokią veiklos kryptį, gaires pasirinks Ateities komitetas, nemaža dalimi priklauso Lietuvos reali ateitis. Ateities komitetas nėra prognozavimo ar ateities strategijų̨ kūrimo institucija. Ateities komitetas – tai institucija, kuri atlieka įstatymų, susietų su ateities įžvalgomis, strategijų̨ kūrimu ir jų įgyvendinimu, priežiūrą. Esminė komiteto funkcija – ateities prognozavimo, strategijų̨ kūrimo ir įžvalgų vertinimo efektyvumo ir adekvatumo kintančiai globaliai aplinkai užtikrinimas, siekiant inovacijų ir išskirtinių sprendimų visose gyvenimo srityse.
Ateities komitetas nėra prognozavimo ar ateities strategijų̨ kūrimo institucija.
Suomija – pati tikriausia visuotinės gerovės valstybė, be to, viena pasaulio lyderių aukštųjų technologijų, skaitmeninimo ir kitose valstybės dinamiškumą, modernumą, konkurencingumą lemiančiose srityse. Suomijos parlamente Ateities komitetas veikia nuo 1993 metų, pradžioje dirbęs kaip laikinasis komitetas, 2001 metais tapęs nuolatiniu parlamento komitetu. Kasmet Suomijos Vyriausybė teikia Pranešimą apie ateitį, kurį analizuoja ir svarsto Suomijos parlamento Ateities komitetas, jis taip pat teikia išvadas ir rekomendacijas Vyriausybei bei kitiems parlamento komitetams. Nieko panašaus Lietuvoje nesame girdėję ar tuo labiau turėję per visą mūsų atkurtos nepriklausomybės istoriją. Tik nepaliaujame stebėtis, kaip Suomijai, kuri prieškariu buvo silpniau išsivysčiusi nei Lietuva, pavyko tapti viena pasaulio lyderių ateities valdymo srityje.
Savo ruožtu EPTA (European Parliamentary Technology Assessment), TA arba technologijų vertinimas – tai mokslinis, interaktyvus komunikacijos procesas, kurio tikslas – prisidėti formuojant viešąją nuomonę ir politines pozicijas apie mokslo ir technologijų socialinius aspektus. Kitaip sakant, jis padeda visuomenei suvokti ir priimti naujų technologijų efektus, pasekmes, o politikams – laiku pastebėti naujoves, inovacijas ir įtraukti jas į politikas ir priimamus sprendimus.
Lietuva į šiuolaikinį ateities kūrimo traukinį gerokai pavėlavo. STRATA arba Vyriausybės strateginės analizės centras, kaip nurodoma jo apraše – „ekspertinė institucija, teikianti Vyriausybei ir ministerijoms nepriklausomą, tiriamąja veikla grįstą informaciją, reikalingą įrodymais pagrįstiems viešosios politikos sprendimams priimti“ – nėra tai, ko pakaktų mūsų dinamiškame pasaulyje. Todėl kyla klausimas, kaip pasieksime tokią ateities valdymo, t. y. sprendimų priėmimo kokybę, kokią turi kitos Europos Sąjungos, ir ne tik, šalys? Kaip ir kada išmoksime veikti atsižvelgiant į visuomenės lūkesčių įgyvendinimą pasaulinių megatrendų ir globalios konkurencijos kontekste? Toks uždavinys nesprendžiamas tradiciškai – jis reikalauja keisti įprastinį mąstymo būdą, bendradarbiavimo kultūrą, stereotipinius požiūrius ir vertinimus, jau nekalbant apie specialias šiuolaikinių strateginių sprendimų formavimo profesines kvalifikacijas.
Būtinybė keisti mąstymą – ir individualų, ir institucinį – yra didžiausia kliūtis sėkmingiems pokyčiams.
Būtinybė keisti mąstymą – ir individualų, ir institucinį – yra didžiausia kliūtis sėkmingiems pokyčiams. „Technokultūrinio atsilikimo viešoji Lietuvos politika iki šiol nėra įvardijusi kaip paradigminės problemos. Lietuvos atsilikimas apibūdinamas remiantis tik kiekybiniais ekonominiais, socialiniais statistiniais duomenimis, vengiant atvirai pripažinti kokybinį, t.y. civilizacinį Lietuvos atsilikimą nuo išsivysčiusių Vakarų valstybių“, – sakoma dar 2006 m. Strateginių studijų centro išleistoje „Didžiojoje Lietuvos strategijoje“.
Mūsų realybė – įskaitmenintas pasaulis
Pirmiausia pravartu susivokti nūdienoje, ką reiškia gyventi įskaitmenintame pasaulyje ir kokia yra jo logika. Įsivaizduokite milijonus žmonių prie kompiuterių visame pasaulyje, kasdien!, čia ir dabar socialiniuose tinkluose pagaminančius milžiniškus informacijos kiekius, kuriuose – ne tik žinios, bet ir emocijos, vertinimai. Visa tai vyksta daugybėje sričių, versluose ir kitose, visose pasaulio valstybėse, o tie pasakojimai (madingai vadinami naratyvais) dar yra ir dinamiški, kintantys, individualizuoti. Jie neatsiranda popieriniuose laikraščiuose ar knygose, bet jie „gyvena“. Kur? – ogi debesyse (iclouds), milžiniškuose kompiuterinių laikmenų sandėliuose, centruose, mazguose, išdėstytuose visame pasaulyje. Tai jau šiandien yra mūsų realybė, kurią jaučia ir sąmoningai ar nesąmoningai paskui ją seka mūsų ir kitų valstybių piliečių dauguma.
Kaip manote, kas gano tuos „debesis“, kas juos valdo ir organizuoja?
Kaip manote, kas gano tuos „debesis“, kas juos valdo ir organizuoja? Atsakymas turėtų priversti jus suklusti: visos mūsų su jumis mintys nukeliauja ten, kur mūsų valstybė neturi jokios galios ir jokių svertų – nei teisinių, jei politinių. Deja, mes neturime ir technologijų jas valdyti. Jas valdyti gali daug kas: ir didžiosios mūsų kaimynės struktūros, ir pasaulinės informacijos bei komunikacijos technologijų korporacijos, ir net tolimosios Kinijos struktūros. Ar yra šios problemos sprendimas? Prof. Arūnas Augustinaitis, sukaupęs milžinišką patirtį žinių ir inovacijų visuomenės, žinių visuomenės ateities įžvalgų strateginio valdymo, mokslo valdymo globalizacijos sąlygomis ir kitose srityse, sako, kad atsakymas – tai duomenų, informacijos ir žinių suverenitetas. Būtent suverenitetas sudaro prielaidas ir dabartinės tikrovės, ir ateities valdymui. Beje, čia kalbame ne tik apie valstybinę informacijos ar duomenų sistemą – kalbame apie skaitmeninės tikrovės, mūsų šiandienos ir mūsų ateities, valdymą. Tai ir yra toji ateities dimensija, kurios pasigedau – ir ne aš viena – pastarojo meto Ateities komiteto diskusijose. Nes dabartiniai mūsų mąstymo modeliai, sprendimai ir veiksmai paveiks ne įsivaizduojamą, o realią mūsų su jumis ateitį.
Dar kartą ir suprantamai – apie ateities įžvalgas
Jau minėjau prof. Arūną Augustinaitį ir jo ilgametį darbą aptariamoje srityje. Čia – keletas šio mokslininko, Kazimiero Simonavičiaus universiteto rektoriaus, minčių apie ateities įžvalgas, ypatingą šio darbo svarbą, kurias drįstu siūlyti bent peržvelgti. Nieko geresnio ir aiškiau suformuluoto lietuvių kalba man rasti nepavyko:
1. „Keisčiausia, kad niekas giliau šios problemos nemato ar nenori matyti. Daugelis neįsivaizduoja, kad ateities įžvalgos yra kasdienis darbas. Kiekviename versle, kiekvienoje ministerijoje, kiekviename departamente turėtų būti ateities įžvalgų skyrius. Pati ateities įžvalga – tai nuolatinis procesas, o ne vien galutiniai formalūs siekiniai, nes gyvenimas tuos taikinius nuolat koreguoja. Tai nuolatinis tarimasis ir nuolatinis to tolimojo taikinio koregavimas tarp svarbiausių visuomenės grupių, atstovaujančių taip vadinamas keturlypes spirales (akademija, valdžia, verslas, pilietinė visuomenė). Tai nėra tik popierius – ir beje, o gal deja, vienintelis, nekintantis ir direktyvinis, kuris padedamas ant stalo. Visas gyvenimas šiuo metu vyksta online, viskas nuolat kinta, viskas nuolat koreguojama ir peržiūrima. Nėra taip, kad parašei, padėjai į stalčių ir toliau gyveni kaip gyvenai. Tai yra tam tikra veiklos, gyvenimo, kolektyvinių sprendimų priėmimo šiuolaikinė kultūra.
Lietuvoje labai stinga reikiamos kvalifikacijos žmonių. Mes turime tik svajotojų grupes.
2. Šiandieninis pasaulis vis labiau ir labiau remiasi ateities įžvalgų metodais, kurie yra „pastatyti“ ant didžiųjų duomenų analitikos, kurie sujungia milžiniškas ekspertines galias, kurie įtraukia įvairias visuomenės grupes, kur savo nuomonę, savo intuiciją, savo lūkesčius išreiškia labai platus žmonių ratas ir derina visus šituos dalykus su moksliniais, politiniais, ekspertiniais, technologiniais metodais. Lietuva yra turbūt vienintelė šalis ES, kurioje tokie metodai išvis netaikomi ar taikomi labai mažai. Lenkai, latviai, vengrai, net rumunai turi įvairiausias ateities įžvalgų institucijas. Ar tai mąstymo inercija, kad mes apie ateitį iki šiol šnekame iš tokių planinės ekonomikos pozicijų arba naršome tradicinius intelektualius naratyvų formavimo klodus? Lietuvoje labai stinga reikiamos kvalifikacijos žmonių. Mes turime tik svajotojų grupes. Žmonės susirenka į kažkokį diskusijų klubą, gal net ir prie alaus bokalo ir sako – aš galvoju, kad Lietuva turėtų eiti tuo ir tuo keliu. Kitas sako – ne, aš galvoju, kad Lietuva turėtų eiti ten ir ten, daryti tai ir tai.
Tokios asmeninės vizijos šiais laikais neveikia. Tai turėtų būti kolektyvinė mintis, kuri būtų realizuojama, pasitelkiant naujausius mokslinius ir technologinius metodus. Tam reikia labai aukštos kvalifikacijos ir šiuolaikiškų strategavimo modelių taikymo. Reikia sukurti veikiančius mechanizmus, o ne pasitenkinti tokiomis deklaracijomis, kaip „mokslas padeda verslui“. Ir išsiskirsto, pakėlę taures ir pasirašę sutartis. Arba – „mokslas padeda vyriausybei“. Neturime apskritai jokių rimtesnių ekspertinių think tank‘ų Lietuvoj, kurie dirbtų su vyriausybe. Apie technologines politikas aš apskritai nešneku. O juk svarbiausios ir yra būtent technologijų ateities įžvalgos. Yra toks tinklas, kuris vadinasi PACITA (Parliament and Civil Society in Technology Assessment), Europoje yra EPTA (European Parliamentary Technology Assessment). Tai žmonės ir institucijos, kurios sprendžia kompleksinius uždavinius – nuo civilinių iki karinių technologijų, nuo verslo ar socialinių pokyčių iki geostrateginių prognozių ar žemės paskirties planavimo pusės amžiaus perspektyvoje.“, – pažymi mokslininkas.
3. „<…> Mūsų Seimo Ateities komitetas yra puikus žingsnis pajudinti visus šituos procesus. Pakeisti iš esmės, kokybiškai. Ir nuo to, kaip jis dirbs, kokią politiką pradės diktuoti, turėtų pasikeisti apskritai visos šalies projekcija. Tikiuosi, kad rasis kažkokios labiau pagrįstos ir politiškai išdiskutuotos gairės, principai, vertinimo kriterijai, tolimosios ir artimosios perspektyvos, sprendimo būdai. Ateities komiteto pečius užguls nelengvas uždavinys – sukurti visą ateities įžvalgų kūrimo sistemą. O pats Komitetas turėtų tapti paskutiniu filtru, kuris teisiškai reguliuoja, kaip mes tą ateitį diegsime savo gyvenime. Tokią aš matau Ateities komiteto politinę funkciją. Ir nors bendrai kalbant priežasčių perdėtam entuziazmui nėra, nes Lietuvoje ateities įžvalgos sistemos kol kas nėra net užuomazgų, esu nepagydomas optimistas ir visada tikiuosi idealaus rezultato“, – rašo prof. A.Augustinaitis.
Ateities komiteto pečius užguls nelengvas uždavinys – sukurti visą ateities įžvalgų kūrimo sistemą.
Vietoje išvadų: mokykimės iš geriausiųjų, junkimės į europinius tinklus bei platformas ir judėkime pirmyn. Vėluojančių pasaulis nelauks.
Laima Andrikienė yra Seimo Ateities komiteto narė.
