Naujas faktas – gegužės 24-ąją paskelbtas pranešimas apie Europos Komisijos pasiektą susitarimą su „Gazpromu“. Tuo pačiu buvo paskelbti „Gazpromo“ įsipareigojimai ateičiai, kurie šiai bendrovei būsią privalomi, tačiau ilgai trukusią bylą ir tokią jos pabaigą galima vertinti kaip Rusijos energetikos milžinės pergalę.
Taigi, baudų „Gazpromui“ nebus, nes „renkantis tarp įsipareigojimų priėmimo ir baudos skyrimo labai svarbu išlaikyti pusiausvyrą“. Taip savo sprendimą aiškina Europos Komisija. Europos Komisijos tikslas – „pasiekti, kad būtų užtikrintas laisvas dujų tiekimas Vidurio ir Rytų Europos valstybėms konkurencingomis kainomis“, be to, kad „Gazpromo“ verslo praktika visiškai atitiktų ES taisykles. Šis principas galioja ir infrastruktūros projektams, tokiems kaip „Nord Stream 2“. Būtent taip rašoma už konkurenciją atsakingos Europos Komisijos narės Margrethe Vestager atsakyme mums, Europos Parlamento nariams J.Saryusz–Wolski, man – Laimai Andrikienei, Petrui Auštrevičiui, Algirdui Saudargui ir keletui kitų kolegų, kurį gavome liepos 4 dieną.
Europos Komisijos narė M.Vestager, kovotojos už sąžiningą konkurenciją šlovę pasaulyje pelniusi už tai, kad nepabūgo skirti milijoninių baudų tokiems verslo gigantams kaip Microsoft, Google, Amazon, Apple, Scania ir kitiems, kuri 2014 m. inicijavo tyrimą prieš „Gazpromą“ dėl ES antimonopolinio įstatymo pažeidimo, atsakė į mūsų klausimus. Tuos klausimus, dar balandį Briuselio spaudoje pasirodžius konfidencialiai informacijai apie galimą taikos susitarimą tarp Europos Komisijos ir „Gazpromo“, išsiuntėme Europos Komisijai.
Informacija apie rengiamą taikos susitarimą tarp Europos Komsijos ir „Gazpromo“ mus ne tik nustebino. Juk visiems akivaizdu yra tai, ką sudėjome į klausimus:
-
Kodėl „Gazpromo“ atveju Europos Komisija taiko dvejopus standartus ir išteisina Rusijos monopolininką, teikdama pasiūlymą dėl draugiško susitarimo dėl ateities įsipareigojimų, užuot taikiusi baudas remdamasi tai įteisinusiu ES Tarybos reglamento straipsniu?
-
Kodėl Europos Komisija nusprendė atskirti „Gazpromo“ teismo sprendimą dėl antimonopolinių taisyklių pažeidimo nuo dujotiekio „Nord Stream 2“ klausimo, nors žinojo, kad pastarojo tiesimas sustiprina dominuojan
-
ią „Gazpromo“ poziciją ES dujų rinkoje?
-
Kodėl Komisija į antimonopolinį procesą neįtraukė ES valstybių narių, kurioms „Gazpromas“ taikė nesąžiningą kainodarą?
Atsakymus į klausimus, kaip minėjau, gavome praėjusią savaitę, tačiau tie atsakymai paliko neatsakytus esminius klausimus: kodėl „Gazpromas“ liko nenubaustas?
Pati byla prasidėjo 2011 metais, kai buvo atliktos kratos dvidešimtyje „Gazpromo“ atstovybių 10 šalių. „Gazpromas“ buvo kaltinamas, kad naudojosi savo monopoline padėtimi trijose Baltijos valstybėse, taip pat Bulgarijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Slovakijoje bei Čekijoje ir jam grėsė bauda – 10 proc. nuo metinių pajamų, kurios siekia apie 96 milijardus eurų. Jokių baudų, kaip jau dabar aišku, nebus.
Lietuva į Europos Komisiją dėl „Gazpromo“ veiklos kreipėsi 2011 m. sausį, 2012 metais Lietuva kreipėsi ir į Stokholmo Tarptautinį arbitražą. Išvadas Europos Komisija pateikė tik šių metų gegužės pabaigoje.
Europos Komisijos sprendimas kelia daug klausimų
Pradėkime nuo to, jog Europos Komisija neįtraukė į tyrimą šalių, kurioms „Gazpromas“ taikė nesąžiningą kainodarą. Lietuva ir kitos nukentėjusios šalys nepelnytai buvo paliktos už borto. Lietuva pati jau teisėsi su „Gazpromu“ Stokholmo arbitražiniame teisme ir siekė atgauti 1,4 milijardų eurų, permokėtų už dujas. Stokholmo arbitražas 2016 m. atmetė Lietuvos ieškinį, neįžvelgdamas Rusijos bendrovės kaltės. O po Europos Komisijos sprendimo Lietuvai vėl liko tik apgailestauti.
Kitas esminis klausimas, į kurį taip pat nebuvo atsakyta – kodėl Europos Komisijos tyrime nebuvo svarstoma „Nord Stream 2“ problema, nors šio dujotiekio tiesimas dar labiau sustiprina dominuojančią „Gazpromo“ padėtį ES dujų tiekimo rinkoje. Beje, „Gazpromas“ jau viešai pradeda svarstyti ir „Nord Stream 3“ statybos galimybes.
Naujo dujotiekio statyba – nesvarbu, ar tai „Nord Stream 1“, ar 2 – be abejonės, nėra vien ūkinis projektas, kaip bando įtikinti jo šalininkai ir Vokietijoje, ir Rusijoje.
Palikime šone didėjančią ES priklausomybę nuo Rusijos dujų. Tai savaime nėra gerai, bet „Nord Stream 2“ yra nukreiptas prieš Ukrainą, juo siekiama atimti iš Ukrainos tranzitinės valstybės statusą ir ekonominę naudą. Nors Kremlius oficialiai ir įtikinėja, kad šis Ukrainos statusas bus išsaugotas, tačiau šie, kaip ir kiti V.Putino pažadai, yra nieko verti. Kaip Kremlius vertina savo tarptautinius įsipareigojimus, visam pasauliui pademonstravo Krymo okupacija. Juk Rusija savo laiku pasirašė Budapešto susitarimą, ji yra viena iš Ukrainos teritorinio vientisumo garantų. Kai kurie Ukrainos pareigūnai, pavyzdžiui, „Naftogazo“ vadovas J.Vitrenko drįsta – ir ne be pagrindo – teigti, kad „nesant tranzito per Ukrainos teritoriją, rimto konflikto tarp Ukrainos ir Rusijos tikimybė labai padidėja“.
Tiesa, norint galima nematyti agresyvėjančio Kremliaus. Tačiau tai liudijantys faktai yra labai akivaizdūs. V.Putinas nusprendė įrodyti pasauliui, kad iš esmės vien iš naudingųjų iškasenų – tame tarpe ir dujų – gyvenanti Rusija yra daugiau nei regioninė valstybė. Tai jau prieš keletą metų, sukeldamas Kremliaus pasipiktinimą, pasakė buvęs JAV prezidentas Barakas Obama.
Prisiminkime visai nesenus Kremliaus veiksmus. Aneksuotas Ukrainos Krymas, kelerius metus vyksta kariniai veiksmai Rytų Ukrainoje, aneksuotos ir dvi Gruzijos dalys – Pietų Osetija ir Abchazija, jas valdo Kremliaus paskirtos marionetės, ten yra ir Rusijos kariuomenė. Rusija kišasi į rinkimus Vakarų šalyse. Remia visus kraštutinius judėjimus ES, tiek kairiuosius, tiek dešiniuosius. Vienintelis paramos gavimo kriterijus – kad tie judėjimai griautų ES vienybę. Pagaliau, V.Putinas ryžosi net cheminei atakai Jungtinėje Karalystėje – prisiminkite Solsberio istoriją.
Atrodo, kad Europos Sąjungoje jau niekam neturėtų kilti abejonių dėl Kremliaus ketinimų, o elgesys su Rusijos valdžios kontroliuojamu „Gazpromu“ turėtų būti kitoks nei su normaliomis Vakarų bendrovėmis. Tačiau taip nėra. Pasakysite – sunku tikėtis kitko, kai buvę rimti Vakarų politikai, vyriausybių vadovai, baigę kadencijas tėvynėje, pasirenka tarnystę V.Putinui. Štai „Nord Stream“ konsorciumui vadovauja buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Šrioderis. Tikėtina, kad tokių šrioderių esama ir kitose aukštose pareigose Rusijoje.
Europos Komisijos sprendimas dėl „Gazpromo“ – tik dar vienas pavyzdys, neteikiantis optimizmo. Negalime to klausimo palikti be dėmesio, negalime tyliai „nuryti“ Europos Komisijos sprendimo. Tuo labiau, kad Rusijos apetitas nemažėja. Nuolankus šio sprendimo priėmimas būtų pati blogiausia reakcija.
Dr. Laima Andrikienė yra Europos Parlamento narė.
