Išsaugojusi Lietuvą ir išvedusi ją iš krizės, TS-LKD nelaimėjo parlamento rinkimų, jie pasibaigė TS-LKD pasitraukimu į opoziciją. Tai verčia susimąstyti ir iš naujo įvertinti padėtį partijos viduje, o taip pat partijos vietą ir galimybes Lietuvos politinėje padangėje.
Kur yra nemeilės centro dešiniesiems priežastis: nesusipratusi visuomenė, priešai Lietuvos viduje ir užsienyje, užvaldyta ir nedraugiška žiniasklaida? Ar pagrindinė priežastis vis dėlto glūdi pačioje partijoje?
Kur yra nemeilės centro dešiniesiems priežastis: nesusipratusi visuomenė, priešai Lietuvos viduje ir užsienyje, užvaldyta ir nedraugiška žiniasklaida? Ar pagrindinė priežastis vis dėlto glūdi pačioje partijoje?
Akivaizdu, kad TS-LKD reikia ieškoti partijos atsinaujinimo ir modernizavimo kelių. Kur mes norime vesti Lietuvą, kaip jaustis Lietuvai ir mūsų Tautai Europoje, kokia turėtų būti mūsų ilgalaikė strategija – tai mūsų darbotvarkės klausimai. Kaip ir klausimas apie artimiausių dvejų metų taktiką.
TS-LKD partija struktūros, sprendimų priėmimo, komunikacijos ir partijos viduje, ir su rinkėjais prasme vis labiau tampa formali, nevakarietiška. Įsigali valdiškas, biurokratinis valdymo ir bendravimo stilius, stokojama naujų idėjų. Geriausiai padėtį partijoje apibūdina faktas, kad vienas ir tas pats asmuo partijoje užima visas svarbiausias vadovaujančias pozicijas: partijos pirmininko, frakcijos Seime lyderio, Seimo opozicijos lyderio ir dar TS-LKD šešėlinės vyriausybės premjero. Dauguma skyrių palikti savieigai, skyrių pirmininkai vos vieną kartą (!) per dvejus metus pakviečiami strateginei diskusijai.
TS-LKD svarbiausiasis tikslas – mes turime sugebėti išsaugoti Lietuvos valstybę ir išlikti lietuviais besikeičiančioje konkurencinėje ir daugiakultūrėje aplinkoje, ir ne tik išlikti, bet ir panaudoti savo tradicinius krikščioniškuosius, kultūrinius, istorinius pranašumus Lietuvos visuomenės gėrio ir gerovės kūrimui. TS-LKD reikia rasti būdus konsoliduoti visuomenę dideliems darbams ir uždaviniams, bet ne vadovaujantis utilitariniais, naudingumo kriterijais (naudinga-nenaudinga), o remiantis vertybėmis. Dabar mes gyvename šios dienos kategorijomis, einame ten, kur vėjas mus neša.
Šiuolaikinė, moderni, konkurencinga siekianti būti partija turi būti daugiaveidė. Tai – ne vieno vado, turinčio pulką pritarėjų, partija. Daugiaveidė partija reiškia, kad partijoje yra daug ryškių asmenybių, kurios reprezentuoja partiją, ji pasižymi nuomonių įvairove, yra atvira diskusijai ir partijos viduje, ir su plačiąja visuomene. Turėti vieną lyderį, kurio naudai ir reitingui dirba partijos aparatas (sekretoriatas), nėra efektyvus veikimas. Kaip esame patyrę, priartėjus prezidento rinkimams tūkstančiais savo narius skaičiuojanti partija priversta konstatuoti, kad ji neturi ką iškelti kandidatu į prezidentus: lyderio reitingas “neveža”, o kitiems nedera/neleidžiama net bandyti. Tokie pavyzdžiai tik dar kartą įrodo, kad toks partijos veikimo būdas, kai pajėgos ir pastangos koncentruojamos vieninteliam lyderiui, yra pasenęs, nerezultatyvus ir neabejotinai keistinas.
TS-LKD skyriai ne Vilniuje turi gebėti konkuruoti su centru. Laikas kalbėti apie Lietuvą, kurioje nėra provincijos, kurioje kiekvienas kaimas ir miestelis yra visavertis.
Konservatoriškoji tapatybė turi dominuoti Lietuvoje. Turime siekti, kad vyrautų ne kasdieniai poreikiai, o į ateities kartas nukreiptos vertybės. Valstybė turi būti patraukli piliečiams, kad jie jos nesišalintų, iš jos nebėgtų. Tik tokia valstybė gali klestėti globaliame pasaulyje.
TS-LKD skyriai ne Vilniuje turi gebėti konkuruoti su centru. Laikas kalbėti apie Lietuvą, kurioje nėra provincijos, kurioje kiekvienas kaimas ir miestelis yra visavertis. Vokietija, Šveicarija, Belgija – ten nėra skirtumo, kur gyventi, ten provincija ir gyvenimas provincijoje ar tiesiog kaime yra gėris ir kokybė, o ne atsilikimo požymis.
Konservatorius = bendruomenė, bendruomenė = pilietinė visuomenė. Vietos vadovas – ne karaliukas, o bendruomenės siela. Savivalda į naują lygį kyla tada, kai puoselėjamos tokios vertybės kaip bendruomeniškumas, skaidrumas, kai demokratijos tradicija nėra paveldėta iš liūdnos praeities (demokratinis centralizmas), o yra paveldėta iš Europos, tik su naujomis komunikacijos formomis (e-demokratija, e-ID ir t.t.). Pavyzdys čia galėtų būti Estija: savivaldos lygyje estai dalyvauja sprendimų priėmime lygia greta su politikais. Tai erdvė pilietinei saviraiškai ir tautos jausmo puoselėjimui. Estų kolonijų Londone neaptiksime.
Šeimą turime matyti kaip bendruomenę, o ne kaip atskirtį. Negalime nematyti, ignoruoti ir neįvertinti socialinių slinkčių, pokyčių, kurie iš politinių lyderių ir partijų reikalauja naujų sprendimų. Padėtis, kai 30 proc. Lietuvos vaikų yra gimę tėvams, kurie gyvena ne santuokoje (Estijoje – 59,7 proc., ES vidurkis – 39,5 proc.); kai pasaulis ir Europa gyvena moterų ekonomikos, moterų ekonominės galios (Economic Empowerment of Women) eros pradžioje (JAV jau daugiau nei 50 proc. šeimų moterys, o ne vyrai yra šeimos maitintojos – tradiciniu mūsų supratimu); kai Lietuvoje atotrūkis tarp vyrų ir moterų išsilavinimo sparčiai didėja vyrų nenaudai (kolegijose moterys sudaro 58 proc., universitetų bakalauro studijose – 59, magistrantūros – 66, doktorantūros – 59 proc. visų studijuojančiųjų), turime suvokti, su kokiomis problemomis susiduria visuomenė apskritai ir kiekvienas jos narys, ir turime padėti rasti tinkamus sprendimus.
Moderni partija yra toji, kuri supranta, kokie yra pasaulio megatrendai, ir pasiremdama geriausiu pasaulio patyrimu geba šalies visuomenei pasiūlyti ir sėkmingai įgyvendinti iššūkius ir visuomenės lūkesčius atitinkančius sprendimus.
TS-LKD turi aktyviau bendradarbiauti su žiniasklaida.
Lietuva turi tapti namais, kuriuose visi jaustųsi kaip didelėje šeimoje, kurioje gera gyventi, kurios idealai yra traukos centras, kur bebūtum. Į užsienį vykstama pažinti platesnį pasaulį, mokytis, patirties pasisemti, tačiau kur beišvyktum – visur esi lietuvis. Turime matyti globaliąją, suvokti ir kurti erdviąją Lietuvą. Turime pasiekti, kad lietuvis labai tvirtai jaustųsi ir Lietuvoje, ir visoje Europoje, ir pasaulyje.
Žiniasklaida turi geriau atlikti savo – ketvirtosios valdžios – vaidmenį. Ji turi užtikrinti informacinę pilietinio gyvenimo apykaitą. O jei ketvirtoji valdžia tinkamai neatlieka informacijos perdavėjo ir tarpininko vaidmens, tai negaluoja ir likusios trys valdžios. TS-LKD turi aktyviau bendradarbiauti su žiniasklaida.
Kultūra turi išeiti už Kultūros ministerijos ribų. Kultūra nėra vien menas – aukščiausioji kultūros išraiškos forma. Kultūra – tai gyvenimo būdas, mūsų stiprybės šaltinis, kurio pagrindas yra kūrybinės visuomenės ir kūrybinės ekonomikos plėtra. Kultūra turi tapti egzistenciniu pagrindu šiuolaikinei visuomenei, ji nėra tik elito ar dalies visuomenės atributas ar vartojimo prekė. Kultūra turi tapti ekonomikos pagrindu, nes tik iš ten kyla naujos idėjos, užtikrinančios visuomenės gyvybingumą, tęstinumą ir pažangą.
Technologijos yra šiuolaikinio pasaulio variklis – tą turime suprasti kiekvienas. XXI a. žmogus technologijas kuria ir naudoja ne tik gamtos resursams išnaudoti ir savo gerbūviui gerinti. Svarbu suvokti tai, kad XXI a. žmogus jau gyvena technologinėse aplinkose ir technologinėje kultūroje. Kalbame apie aukštesnio lygio, nei tradicinės pramoninės, technologijas, gamtai draugiškas technologijas, t. y. bio-, nano-, informacines technologijos. O mes Lietuvoje net neturime technologijų politikos, kai kitos šalys šioje srityje septynmyliais žingsniais juda pirmyn (Vokietija, Belgija, JAV, Šiaurės Europos šalys).
Tos šalys, kurios turi technologijų politiką, suvokia jos svarbą, yra nustatę šios politikos prioritetus ir veikimo kryptis, ne tik vartoja, bet ir patys kuria bei gamina inovacines technologijas – būtent tos valstybės turi didžiausią konkurencinį pranašumą pasauliniu mastu. Tvarios ir sumanios plėtros filosofija ir ateities pasaulio vizija remiasi žinių visuomenė, kūrybinė visuomenė, inovacijų visuomenė.
Po dvidešimt trejų nepriklausomybės metų Lietuvoje turime mokyklą, kurioje neperimamos pasaulinės vertybės, o tautinės vertybės neperkeliamos į tarptautinę erdvę.
Tautinės mokyklos koncepcijos, kurią sukūrė M. Lukšienė su bendraminčiais, pati jos autorė įgyvendinti nespėjo, o po jos atėję nesugebėjo arba nenorėjo. Įprastinė tautinės mokyklos koncepcija daugiakultūrėje aplinkoje apskritai yra pasmerkta mirti, ji nepajėgi atsiliepti ir į XXI a. iššūkius.
Po dvidešimt trejų nepriklausomybės metų Lietuvoje turime mokyklą, kurioje neperimamos pasaulinės vertybės, o tautinės vertybės neperkeliamos į tarptautinę erdvę. Pasaulėžiūros ugdymas dažnai nemokšiškai keičiamas tradiciniu, kartais net fanatišku patriotiškumu, bet ne europiniu pilietiškumu.
Tuo tarpu mokyklose ir universitetuose, kolegijose mes turime reikalo su XXI a. karta, kuri dar vadinama interneto, Vikipedijos, facebooko ir google karta. Jaunimas ne kvailėja, jis protingėja. Geriausiose Lietuvos mokyklose vaikai iš tautinės mokyklos vadovėlių mokosi mažai, informacijos ir žinių jie ieško kituose šaltiniuose. Reikia pripažinti ir tai, kad mokyklų profiliavimas laukiamų gerų rezultatų neatnešė. Šiandien esame priversti konstatuoti, kad baigusieji mokyklą dažnai stokoja elementaraus raštingumo, fundamentinių mokslų žinių.
Mokyklos misija šiandien ir artimiausioje ateityje – aktyviai dalyvauti tautinės tapatybės kūrime, rasti ir įgyvendinti tinkamą balansą, derinant bazines žinias ir šiandienos poreikius, siūlant specializacijas, bet nepervertinant jų reikšmės.
Energetikos srityje taip pat turime siūlyti tai, kas pasaulyje yra geriausio. Dabar Lietuvoje kuriami ir vykdomi ar planuojami vykdyti Lietuvos energetinį saugumą turintys užtikrinti projektai (naujos kartos atominė elektrinė, “elektros tiltai” ir kt.) mūsų valstybės energijos poreikius atitiks ir bent dalinai tenkins tik palyginti trumpą laikotarpį. Tuo tarpu subalansuotą ir užtikrintą apsirūpinimą energetiniais ištekliais ilgesnėje perspektyvoje gali užtikrinti tik energijos tvarumo politikos ir jos tikslų įgyvendinimas, kuris apima energijos šaltinių įvairovę, diversifikaciją, taupų išteklių naudojimą, atsinaujinančius energijos šaltinius, “žaliąją energetiką” ir t.t.
***
Kandidatė į TS-LKD pirmininkus Laima Liucija ANDRIKIENĖ gimė 1958 m. sausio 1 d. Druskininkuose. 1975 m. baigė Druskininkų 1-ąją vidurinę mokyklą, 1980 m. – ekonominės kibernetikos specialybės studijas Vilniaus universitete, įgydama ekonomisto-matematiko kvalifikaciją. Socialinių mokslų (ekonomika) daktarė (1986). Kovo 11-osios Akto signatarė. Europos reikalų ministrė (1996-1998). Lietuvos Respublikos Seimo narė (1990-2000). 2002-2004 m. – Lietuvos teisės universiteto (LTU) ES politikos ir valdymo instituto direktorė, vėliau – Valstybinio valdymo fakulteto dekanė. Nuo 2004 m. – Europos Parlamento narė, EP Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijos narė
