Didžioji dalis svarstymų ir argumentų už ir prieš – apie asmeninius santykius vienoje ar kitoje partijoje, galimų kandidatų santykius su Vyriausybės vadovu ir Prezidente, asmenines ambicijas, simpatijas ir kita. Kuris nors Seimo narys ar ministras perdėm kritiškas ir ambicingas – siųskime jį kuo toliau iš čia, kad ir į Europos Komisiją. Per penkerius metus atvės, o mes atsikratysime galvos skausmo ir nereikalingų problemų.
Paskaitai lietuviškus interneto portalus ir savaime peršasi išvada, kad aukšto pareigūno parinkimas ir jo teikimas Europos Komisijai yra tarsi turgus, kuriame sėdi bobutės ir „turgavoja“: čia tavo, o čia – mano; tu man – tą, o aš tau už tai – šitą ir t.t. Žinoma, visko yra politikoje, yra ir tokio veikimo, bet jis neturėtų užgožti esmės. Esmė turi būti viena – Lietuvos interesai. Jiems turi būti ne tik atstovaujama, jie turi būti ir efektyviai ginami.
Klausimas, kurį pirmiausia turėtų svarstyti visos partijos, kurios ryžtasi siūlyti kandidatus į Europos Komisijos narius, yra toks: kokia sritis mums yra prioritetinė, atitinkamai – kokio Europos Komisijos nario „portfelio“ mes norime?
Klausimas, kurį pirmiausia turėtų svarstyti visos partijos, kurios ryžtasi siūlyti kandidatus į Europos Komisijos narius, yra toks: kokia sritis mums yra prioritetinė, atitinkamai – kokio Europos Komisijos nario „portfelio“ mes norime?
Kas mums, Lietuvai, o ne partijai ar kitokiai draugų grupei yra ypatingai svarbu artimiausius penkerius metus, o ir ilgesnį laikotarpį, jiems pasibaigus?
Kas tai – energetika? Transportas? Pramonė ir verslumas? Užsienio prekyba? Regioninė politika? ES plėtra ir Europos kaimynystės politika? Žemės ūkis ir kaimo plėtra? Ekonomika ir pinigų reikalai? Konkurencija? Mokesčiai ir muitų sąjunga, auditas ir kova su sukčiavimu?
Juk iš viso yra 27 sritys, 27 eurokomisarų portfeliai plius Europos Komisijos pirmininko postas. Kuri iš čia paminėtų sričių Lietuvai yra svarbiausia?
Bent viešojoje erdvėje negirdėjau valdžios žmonių pasisakymų ir argumentų šiuo klausimu, o jis turėtų būti pradžių pradžia. Jei sunku apsispręsti dėl vienos svarbiausios srities, tegul bus prioritetinių sričių sąrašas, ne ilgesnis nei trys – penkios pozicijos. Toks sąrašas Lietuvos atstovams suteiktų lankstumo galimybę Europos Komisijoje derantis dėl pageidaujamo eurokomisaro portfelio.
Kitos ES valstybės jau yra įvardijusios, ko jos norėtų, įskaitant ir mūsų artimiausius kaimynus. Lenkija nori ES vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai posto, kuris kartu yra ir Europos Komisijos viceprezidentas bei ES diplomatinės tarnybos vadovas. Į šias pareigas pretenduoja Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis.
Latviai, kurių kandidatas į Europos Komisiją yra buvęs premjeras Valdis Dombrovskis, ką tik pasitikrinęs rinkėjų pasitikėjimą ir tapęs Europos Parlamento nariu, o jo vadovaujamos partijos kandidatų sąrašas EP rinkimuose surinkęs net 46 proc. Latvijos rinkėjų balsų, nori „su pinigais susijusio portfelio“. Tokių yra du: biudžetas ir finansinis programavimas (dabar šias pareigas užima Lenkijos atstovas Januszas Lewandowskis) bei ekonomika ir pinigų reikalai (dabar – Suomijos atstovas Olli Rehnas).
Rumunija nori to paties portfelio, kurį turėjo iki šiolei – žemės ūkio ir kaimo plėtros, be to, siūlo, kad ir jų atstovas Europos Komisijoje pasiliktų tas pats – Dacianas Ciolosas.
O Lietuva – ko norime mes? Jei kas ir žino, apie tai kažkodėl tylima. O garsiai kalbama apie asmenis, kurie neva bus pasiūlyti Europos Komisijai. Pirma buvo „linksniuojama“ europarlamentaro Zigmanto Balčyčio pavardė, kartais – užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus, pastarosiomis dienomis – sveikatos apsaugos ministro Vytenio Andriukaičio.
Girdi, svarbiausia nuspręsti, kas važiuos, o portfelį prisitaikys, apskritai mūsų kandidatui tiks bet kuris. Toks elgesio formatas – iš esmės ydingas. Pirmiausia turime žinoti ir būti pasirengę pateikti argumentus, kuri sritis (-ys) mums yra svarbiausios ir labiausiai pageidaujamos, ir tam turi būti parinktas atitinkamas kandidatas. Būtent taip, o ne atvirkščiai.
Pirmiausia turime žinoti ir būti pasirengę pateikti argumentus, kuri sritis (-ys) mums yra svarbiausios ir labiausiai pageidaujamos, ir tam turi būti parinktas atitinkamas kandidatas. Būtent taip, o ne atvirkščiai.
Žiupsnelis prisiminimų
Tie, kas prisimena, kaip 2004 metais, Lietuvai tapus ES nare, Europos Komisijos nare buvo skiriama dabartinė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, žino, kad pirmasis jos kaip kandidatės pokalbis su kandidatu į Europos Komisijos pirmininkus Jose Manueliu Durao Barroso buvo apie tai, kokiose srityse ir pareigose praeityje ji yra dirbusi, kokiose srityse jos patyrimas ir ekspertizė visai Europos Sąjungai duotų daugiausiai naudos.
Išvada po pokalbio – D.Grybauskaitei teks ES biudžeto ir finansinio programavimo sritis, į tas pareigas ji ir buvo pasiūlyta. Europos Parlamento Biudžeto komitete, kurio narė tuo metu buvau, buvo surengti nominantės klausymai, trukę kelias valandas.
EP Biudžeto komiteto išvada, kurią raštu komiteto narių vardu pateikė mūsų komiteto pirmininkas, buvo teigiama: po pasikeitimo nuomonėmis apie kandidatės pasirodymą, atsakymus į klausimus, jos gyvenimo aprašymą ir kvalifikaciją Biudžeto komiteto nariai pritaria D.Grybauskaitės skyrimui Europos Komisijos nare, atsakinga už biudžetą ir finansinį programavimą. Svarbus ir sunkus portfelis. Tačiau svarbių ir lengvų tiesiog nebūna. Jei norime, kad Lietuva būtų rimtas žaidėjas Europos Sąjungoje, tai ir patys turime elgtis solidžiai ir atsakingai.
Dr. Laima Andrikienė yra Europos Parlamento narė (2004-2014), šiuo metu baigianti antrąją kadenciją, Lietuvos Respublikos Europos reikalų ministrė (1996-1998), Kovo 11-osios Akto signatarė
