Laima Vaigė. Stambulo konvencija nieko nepakeis ir ji pakeis viską?!

Realybė tokia, kad Konvencija nėra nei viską keičianti, nei nieko nekeičianti.

Šis tarptautinės teisės dokumentas būtų naudingas Lietuvai, kovojant su svarbia valstybėje smurto prieš moteris problema.

Ar Konvencijos reikėjo?

Iki šiol nėra globalios konvencijos Jungtinių Tautų lygmeniu, kurios tekste būtų įtvirtintas aiškus draudimas smurtauti prieš moteris.

Negana to, net ir europiniu lygiu priimta pirmoji Konvencija, aiškiai uždraudžianti smurtą prieš moteris, Rytų Europoje susiduria su dideliu pasipriešinimu.

Panašu, kad smurtas prieš moteris pernelyg kontraversiškas klausimas, kad kai kurios valstybės galėtų įsipareigoti. O tiksliau, net ne valstybės, o politikai, kuriuos galima apkaltinti populizmu.

Konvencija reikalinga būtent dėl to, kad dabar kyla milžiniškas pasipriešinimas, kokio dar nematėme, parengus kitas žmogaus teisių konvencijas. Ne tik Lietuvoje platinamos kampanijos, kuriose Stambulo konvencija absurdiškai ir gėdingai siejama su Holokaustu. Kaip ir antisemitai, „antigenderistai“ yra gerai organizuoti ir bendradarbiauja tarptautiniu lygiu.

Būtent lyčių vaidmenų klausimas tampa raktiniu pasaulyje, kuriuo ritasi nauja nacionalizmo banga.

Lytinis nacionalizmas moterims priskiria aiškias funkcijas. Gimdyti piliečius ir ginti tradicijas.

Jeigu moterų emancipacija, savarankiškumas, ir apsauga nesuderinama su įsivaizduojamais daugumos interesais, moterų teises kaip tik ir reikia ginti visomis intelektualiomis pastangomis. Ir tarptautinėmis sutartimis. Nes čia, dabar jau akivaizdu, turime teisingumo deficitą ir potencialiai didesnę problemą, nei kada įsivaizdavome.

Sutampa su Lietuvos įstatymais?

Ne, nesutampa. Rengiantis ratifikuoti, Socialinės apsaugos ministerija analizavo, ką reikia keisti. Ne viskas ten iki šiol aktualu, bet esmė liko ta pati. Lietuvos įstatymai kol kas neatitinka Konvencijos.

Aha, tai naujovė yra gender, šimtai lyčių, vienalytės santuokos, ir pamokos apie seksualumą, – pasakys oponentai.

Šimtai lyčių, vienalytės santuokos, ir pamokos apie seksualumą yra tiesiog išsigalvojimas. Kas moka skaityti, teįsitikina perskaitęs konvencijos tekstą. Bent iki 3 straipsnio, kad įsitikintumėte, jog taikymo sritis yra smurtas prieš moteris.

Paradoksalu, bet žodis „gender“ kaip tik ir nėra naujovė. Jau daugiau nei 30 metų Jungtinių Tautų lygmeniu yra vykdomas „gender mainstreaming.“ Tai procesas, kuris tarptautinę teisę sujautrina lyties atžvilgiu.

O 1992 m. atsirado ir terminas „gender-based violence.“ Smurtas prieš moteris dėl lyties, kuris suvokiamas kaip moterų diskriminacijos forma, tapo centrine sąvoka pagal taip vadinamą Moterų teisių Konvenciją (Konvencija dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims, arba CEDAW). Ir Lietuvos šis terminas tai visai neatstūmė nuo Moterų teisių Konvencijos ratifikavimo 1995 m.

Stambulo konvencijoje smurtas dėl lyties yra suvokiamas identiškai Lietuvoje jau galiojančiai konvencijai. Ir 12 straipsnis, grasinantis panaikinti (mums brangius) stereotipus, kuriuo mojuoja oponentai, Konvencijoje atsidūrė iš ankstesnės, jau 40 metų švenčiančios Moterų teisių konvencijos. Ne, visai ne tai yra nauja. Ir taip pat ne substantive equality (vienodas požiūris) sąvoka, naudojama tarptautinės teisės paradigmoje gerus tris dešimtmečius, o dabar kelianti naują nerimo bangą.

Tai kas naujo?

Daug kas. Jau vien tarptautinės sutarties lygiu parašyti, kad smurtas prieš moteris draudžiamas ir baudžiamas, kad su juo kovosime, yra nauja.

Sunku patikėti, bet 2021 m. tai nauja. Ir svarbu. Ratifikuotos tarptautinės sutartys Lietuvoje yra aukščiau įstatymų. Taigi, net jei populistai kada nors sugalvotų atšaukti smurto apsaugos įstatymą, ratifikavus Konvenciją, jie to nebegalėtų padaryti.

Ir nors dabar jie giriasi, kad Lietuvoje galioja smurto apsaugos įstatymas, aiškindami, kad daugiau nieko ir nereikia, dar visai neseniai tie patys žmonės įstatymo visai nenorėjo priimti, o vėliau nuolat kėsinosi atšaukti.

Lietuvos smurto apsaugos įstatymas taip pat buvo pristatomas kaip kenkiantis šeimų reputacijai. Buvo svarstoma, kad moterys meluos apie smurtą ir vyrai nebegalės padėti bulviakasio metu.

Stambulo konvencijos ratifikavimas parodytų pavyzdį ir kitoms valstybėms. Konvencija visai nėra Europos Sąjungos projektas, o 47 valstybes jungiančios Europos Tarybos.

Kaip Lietuva gali užsienio politikoje pasakoti apie gerąją praktiką, kovojant su smurtu prieš moteris ir smurtu šeimoje ukrainiečiams ar baltarusiams, jei tuo pat metu bijoma Stambulo Konvencijos?

Nauji yra įvairūs apibrėžimai ir sąvokos Konvencijoje. Galima bandyti teigti, kad tai nėra labai svarbu, ir kad persekiojimas („stalking“) ar priverstinė santuoka ir taip jau netiesiogiai reglamentuoti, nors ir niekur neįrašyti. Tačiau net ir Švedijos teisininkai nemano, kad Stambulo Konvencija yra visiškai įgyvendinta, nepaisant to, kad dauguma sąvokų nėra naujiena. Lietuvoje tos sąvokos yra naujiena.

Tarptautinės teisės baimė

Reikia suvokti tokį esminį dalyką apie tarptautinę teisę. Ji nėra techninių specifikacijų rinkinys. Tarptautinės sutartys labai dažnai yra kompromisas, kuriam pasiekti reikėjo visų šalių pritarimo.

Net valstybių, kurios toli gražu nepirmauja lyčių lygybės srityje ir nepriklauso Europos Sąjungai. Konvencijos kūrimo procese dalyvavo ir Lietuvos atstovai. Ne, tai nebuvo joks „kairiųjų projektas“.

Tarptautinė teisė yra ne tik tuo metu priimtos sutarties turinys, bet ir nuolatinių teisininkų intelektualių pastangų išdava, stengiantis ją suvokti, perkelti į nacionalinę teisę, ir įgyvendinti pagal esminį sutarties tikslą, kuris yra apsaugoti žmones nuo smurto.

Neperžengiant sutarties tikslo. Kuris yra apsaugoti moteris nuo smurto. Konvencija apibrėžia, kad smurtas dėl lyties (gender based violence) yra smurtas, kurį patiria moteris, t.y. kuris nukreiptas į moterį dėl to, kad jinai yra moteris arba kurį neproporcingai patiria moterys (3 (d) straipsnis).

Konvencija gali būti taikoma ir vyrams, patiriantiems smurtą artimose aplinkose, tačiau tik valstybei tam pritarus. O kodėl gi nepritarti?

Suprantama, kad žmonės gali bijoti, kad tarptautinė teisė išsivystys į kažką netikėto. O gal GREVIO, Konvencijos priežiūros komitetas, sugalvos kažką, su kuo nesutinkame? Tik reikia atskirti, kad šiai Konvencijai prižiūrėti nėra sukurtas tarptautinis Teismas, kaip yra su Europos žmogaus teisių konvencija.

Komitetas nėra tas pats, kas teismas. Be to, teisė nesivysto bet kokioje srityje, o apsiriboja taikymo sritimi. Kaip minėta, tai yra apsauga nuo smurto, nei daugiau, nei mažiau.

Lietuvos informacinėje erdvėje atsiranda pasvarstymų, kad tarptautinė teisė kažkokia nenuspėjama. Gal tai tik formalumas, gal tik rekomendacijos, o gal ji norės iš mūsų per daug?

Tik be tarptautinės teisės neegzistuotų ir Lietuvos valstybė. Tarptautinė teisė sudaro prielaidas pripažinti tokių nedidelių valstybių, kaip mūsų, valstybingumą, ir gina mus nuo buvusių kolonizatorių. Ir tam, kad būtų užtikrintas valstybingumas, arba kad būtų apgintos nuo smurto moterys, tikrai neužtenka deklaracijų ar sutarčių, bet tai geras pirmas žingsnis.

Seksualinio smurto problema

Man Lietuvoje labiausiai norėtųsi matyti diskusiją ir reformą dėl seksualinio smurto. Lietuvoje teisė šioje srityje nekito jau daug dešimtmečių.

Kaip rašiau aš ir kiti, ji neatitinka žmogaus teisių standartų ir nuvilia seksualinį smurtą išgyvenusius žmones. Stambulo konvencija atidarytų duris diskusijai, nes ji nustato gana konkrečius dalykus.

Pavyzdžiui, 25 straipsnis (vertimas ne mano): „Šalys imasi būtinų teisėkūros ar kitų priemonių, kad numatytų sukurti pakankamai tinkamų ir lengvai prieinamų išžaginimo aukų krizės centrų ar pagalbos seksualinio smurto aukoms centrų, kuriuose būtų atliekama aukų medicininė apžiūra ir teismo ekspertizė, teikiama parama aukoms po traumų ir aukų konsultavimo paslaugos.“

Lietuvoje tai būtų svarbi naujovė. Seksualinio smurto aukos negauna pagalbos ir suvokimo apie šio smurto dinamiką valstybėje kol kas nėra. Išžaginimo centrų taip pat nėra.

Ar užteks ratifikuoti?

Lenkija ratifikavo Konvenciją, bet po populistų atėjimo į valdžią, ji buvo nugrūsta į stalčių ir pamiršta. O dabar net ir žadama ratifikavimo atsisakyti. Taigi, ne. Neužtenka ratifikuoti.

Jokia tarptautinė sutartis nėra stebuklinga piliulė, išgydanti smurto vėžį. Tačiau argumentas, kad nereikia Konvencijos ratifikuoti, nes po to dar reikės ją įgyvendinti, yra absurdiškas. Jis dvelkia teisiniu nihilizmu.

Kiek ten tų lyčių?

Dvi. Pats Konvencijos tekstas ir jos komentaras aiškiai nurodo, kad Konvencijoje turimos omenyje tik vyro ir moters lytys. Nieko daugiau.

Aš iki šiol laukiu paaiškinimo, kokios 112 lyčių mums įsivaizduojamai bus prieinamos. Skamba linksmai, bet tai melas. Kaip jau ne kartą minėta tiek mano, tiek daugelio kitų teisės mokslininkų, Konvencija nėra skirta LGBT asmenų teisėms. Viskas, ką ji daro, tai neleidžia diskriminuoti, teikiant pagalbą smurto aukoms. Tik tiek, deja.

O jums, oponentai, tikrai labai gaila pagalbos trans moteriai, kurią kažkas sumušė? Gaila pagalbos lesbietei ar biseksualiai moteriai? Sunku suprasti tokį empatijos trūkumą.

Tačiau kaip teigia populizmus nagrinėjantys mokslininkai, Rytų Europoje ritasi kolektyvinio egoizmo bangos. Pateisinant kolektyvinį egoizmą ir empatijos trūkumą, geri visi argumentai, net jei jie yra „alternatyvūs faktai“ arba prieštarauja vienas kitam.