Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Laima Vaigė: Teisingumas seksualinio smurto bylose? Ne, reikalinga revoliucija! (I dalis)

Pagaliau Lietuvoje pradedama šnekėti apie seksualinį smurtą ir priekabiavimą – ledai pajudėjo! Tačiau vykstant diskusijoms negalime apsigauti ir teigti, kad „tik teismas parodys, kaip ten iš tikrųjų buvo“. Nebūtinai parodys, nes Lietuvos Respublikos teisės standartai nėra palankūs žmonėms, patyrusiems seksualinį smurtą.
Laima Vaigė
Laima Vaigė / Neringos Rekašiūtės nuotr.

Išimtinai tik baudžiamajame procese galiojančios nekaltumo prezumpcijos nėra pagrindo reikalauti tiesiogiai ir visa apimtimi taikyti ir visuomenės diskusijoje, kai ji negalioja net kituose teismo procesuose. Kadangi tikimybė sulaukti teisingumo baudžiamosios teisės prasme yra maža, būtina ne tik teisinė, bet ir etinė diskusija. Tokios diskusijos negalime išvengti dangstydamiesi teisės skydu. Šioje dalyje aptariamos siūlomos etinės diskusijos gairės, o II dalyje – kai kurios teisinės problemos, susijusios su seksualinio smurto sąvoka.

Teisę seksualinio smurto bylose galima palyginti su vitrinos dekoracija, kaip yra pasakiusi Catharine MacKinnon.[1] Pačios teisės normos kartais perteikia stereotipizuojantį, heteronorminantį ir pažeminantį diskursą. Negana to, socialinės praktikos yra tokios, kad atrodo, jog daugelyje valstybių egzistuoja nebylus sistemos dalyvių ir visuomenės susitarimas nusigręžti nuo seksualinio smurto aukų ir jas „sumažinti, sumenkinti, paniekinti, gėdyti ir užčiaupti, sunaikinti jų patikimumą teisiškai ir socialiai ir toliau gniuždyti jų psichiką ir orumą, kad pažeidimai toliau tęstųsi“[2] be teisingumo įsikišimo, be būtinybės atlyginti žalą ir be būtinybės ką nors pakeisti.

Bylų statistika taip pat parodo problemą dėl teisingumo trūkumo. Pagal skaičiavimus, atliktus JK ir Skandinavijoje, vos 1 ar 2 procentai seksualinio smurto baigiasi apkaltinamuoju nuosprendžiu[3], ir net optimistiškiausi skaičiavimai rodo, kad tik mažiau nei pusė tokio smurto įvykių pranešama, o iš tų atvejų mažiau nei penktadalis baigiasi nuteisimu. Apskritai seksualinių nusikaltimų statistiką gana sunku apskaičiuoti ir palyginti. Kai kuriose valstybėse keli smurtiniai veiksmai skaičiuojami vienetu, kitur skaičiuojamas kiekvienas toks veiksmas. Kai kur pranešimo mastai didesni, nes didesnis ir nukentėjusiųjų sąmoningumas ir jų pasitikėjimas teisėsauga, teismais. Tokiose valstybėse, kur apie seksualinį smurtą pranešusios moterys smerkiamos, įtarinėjamos melu ar naudos siekimu, pranešimo tikimybė mažesnė.

O Lietuvoje? Ar tikrai tėra vos vienas ar du seksualinio priekabiavimo atvejai per metus, kaip rodo statistika? O išdrįsusios apie seksualinį priekabiavimą ar seksualinį smurtą kalbėti moterys – tiesiog nori būti madingos ir todėl „nusižiūri nuo Vakarų“?

Prieš dvi savaites Švedijoje prieš seksualinį priekabiavimą pasisakė ir istorijomis dalinosi beveik 5000 teisininkių (iš tiesų jų buvo dvigubai daugiau, tačiau elektroninė sistema nebeatlaikė). Galima pagalvoti – kaip baisu, šioje valstybėje tiek daug seksualinio priekabiavimo. Tačiau vargu, ar tai tiesa. Moterys tiesiog gali papasakoti tas istorijas, nes žino, kad tą padariusios nebus pasmerktos. Teisės fakultetai jau dabar imasi priemonių nelaukdami, ką pasakys teismai. Panašiai yra ir kitų profesijų srityse, pvz. pasisakius aktorėms, reaguoja kino sektorius. O Lietuvoje? Ar tikrai tėra vos vienas ar du seksualinio priekabiavimo atvejai per metus, kaip rodo statistika? O išdrįsusios apie seksualinį priekabiavimą ar seksualinį smurtą kalbėti moterys – tiesiog nori būti madingos ir todėl „nusižiūri nuo Vakarų“?

Šioje srityje yra daug mitų, pagrįstų dichotomijomis, t. y. tariamai kardinaliomis priešingybėmis. Deja, ne tik paprasti visuomenės nariai, bet ir teisėsaugos pareigūnai įsivaizduoja, kad jeigu smurtas nėra įrodytas, tai mergina melavo, nors bet koks kitas nusikaltimas, kurio nepavyko įrodyti, nėra šitaip traktuojamas.[4] Priešingai, kai kurių kitų nusikaltimų tyrimuose daug dažniau meluojama, nei seksualinio smurto bylose. Taip pat dažnai įsivaizduojama, kad jeigu mergina buvo išprievartauta, tai jai tiesiog pritrūko stiprybės, veržlumo. Smurto nepatyrę žmonės mano, kad jo pavyko išvengti dėl savo aktyvių veiksmų, savo jėgos, stiprybės, gudrumo, o laimingai susiklosčiusių aplinkybių visumos dažnai neakcentuoja. Tačiau mergina, kuri patyrė seksualinį smurtą, paprastai visiškai nėra silpna ar bejėgė gyvenime. Parodyti savo stiprybės konkrečioje situacijoje jai galėjo nepavykti dėl objektyvių priežasčių: tuo metu ji buvo dar vaikas, buvo daugiau nei vienas užpuolikas, veikė netikėtumas, grasinimai, prievarta ir t. t. Smurtautojas irgi nėra galingas savaime, dažnai priešingai – tuo gyvenimo etapu neretai bejėgystę ir galios trūkumą išgyvenantis asmuo, bandantis ją kompensuoti per prievartą. Taigi, nors žmonės linkę skirstyti į dichotomijas, šiuo atveju reikia kritiškai žiūrėti į polinkį tiesą priešpastatyti melui, galią – bejėgystei.

Lietuvoje netgi ir vyro/moters tapatybės konstruojamos per tariamas priešingybes, kurios papildo viena kitą. Anksčiau galiojusioje Valstybinėje šeimos politikos koncepcijoje buvo toks terminas kaip „smurtą patyrusi šeima“, kuri buvo laikoma išgyvenanti krizę (1.6.5 punktas). Jis gerai atspindi papildomumo požiūrio problemą – smurtautojas ir auka pagal politinės katalikybės filosofiją laikomi neatskiriamais ir kartu turi išgyventi tolesnį procesą – atleidimą ir susitaikymą. Tačiau nors kartais ir galime kalbėti apie bendrus pažeidžiamumus, kaip priklausymas tam tikrai socialinei klasei, smurto išgyvenimas vaikystėje, vis dėlto seksualinis smurtas yra individualus žmogaus teisių pažeidimas. Negalime kalbėti apie bendrą patyrimą, nes jį smurtinio akto dalyviai išgyvena labai skirtingai. Tai vieno žmogaus, nukentėjusiojo, kūnas pažeidžiamas, tai jo teisės paminamos, ir tą daro smurtautojas, o ne išorės užpuolikai ar jį apsėdęs demonas. Krikščioniška moralė tinka asmeniniuose religiniuose išgyvenimuose, tačiau netinka formuojant bendrą valstybės politiką ir priimant teisės aktus šiuolaikinėje demokratijoje.

Dažnai įsivaizduojama, kad nėra etiška kalbėti apie vyrus, kurie buvo apkaltinti smurtu. Žinoma, kad būtų neetiška tuojau pat pasmerkti ir moraliai linčiuoti tam tikrą asmenį, bet kalbėti apie asmens netinkamą elgesį galima. Tuo pat metu retai susimąstoma, ar etiška aptarinėti moteris ir net jaunas mergaites, jų charakterį, ankstesnę seksualinę patirtį, išvaizdą, sprendimus.

Dažnai įsivaizduojama, kad nėra etiška kalbėti apie vyrus, kurie buvo apkaltinti smurtu. Žinoma, kad būtų neetiška tuojau pat pasmerkti ir moraliai linčiuoti tam tikrą asmenį, bet kalbėti apie asmens netinkamą elgesį galima. Tuo pat metu retai susimąstoma, ar etiška aptarinėti moteris ir net jaunas mergaites, jų charakterį, ankstesnę seksualinę patirtį, išvaizdą, sprendimus. Pavyzdžiui, vienoje seksualinio smurto (išžaginimo) byloje Lietuvos teismas aptarė 14 metų mergaitės charakterį, menkus nusižengimus, citavo stereotipizuojančius nesusijusių asmenų atsiliepimus ir spėliones, tačiau kaltinamojo charakteris (pagyvenęs bedarbis asmuo, mergaitės giminaitis) išliko nenagrinėtas ir paslaptingas. Jis buvo išteisintas.[5] Be kita ko, kad pabrėžtų nekaltumo prezumpciją iš žmogaus teisių perspektyvos, teismas rėmėsi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, tačiau ji neturėjo nieko bendra su seksualiniu smurtu prieš moteris ar vaikus. Čia pasikartoja dar vieni mąstymo spąstai, į kuriuos patenkama Lietuvoje norint apsisaugoti nuo pernelyg greito pasmerkimo ir teisuoliškumo (o teismuose – norint užtikrinti nekaltumo prezumpcijos viršenybę). Problema ta, kad jeigu smurto dinamika nesuprantama, tada ir konkrečios bylos ar naratyvai nėra suvokiami, susitapatinama su kaltinamuoju. Kartojasi istorija, kai aklas teisuoliškumas atsisuka prieš prabilusias aukas, užtildo jas ir smerkia.

Kitoje byloje 13 metų mergaitė buvo laikoma savo noru užsiiminėjusi grupiniu seksu, kurį jai primygtinai siūlė du suaugę asmenys, vienas iš jų – gerokai vyresnis vyras. Lietuvoje ši byla nuskambėjo kaip seksualinės laisvės byla, po kurios nukentėjusiosios motina atsiprašė kaltinamųjų už sukeltus nepatogumus, o teisininkai piktinosi, kam teismas tai apskritai nagrinėja. Nukentėjusios mergaitės veiksmai, išvaizda, charakteris buvo išsamiai aptarti siekiant įsitikinti, ar ji atrodė 13 metų (nepaisant to, kad ji tą pasakė ir net parodė moksleivio pažymėjimą). Tačiau kažkodėl nenagrinėtas daugiau nei dvigubai vyresnio kaltinamojo charakteris, ir tik trumpai teužsiminta, kad su antra kaltinamąja jis pradėjo susitikinėti, kai ši irgi buvo paauglė, ir jau netrukus pradėjo reikalauti parūpinti jaunų mergaičių grupiniam seksui.[6] Ar tai tikrai seksualininės laisvės, o gal seksualinio grobuoniškumo pavyzdys?

Šie pavyzdžiai nėra skirti abejoti Lietuvos teisėjų kompetencija, tačiau pagalvoti, kad ir mūsų teismai yra veikiami tų pačių socialinių diskursų, kurie verčia moteris ir mergaites traktuoti taip, tarsi jos pačios ir būtų teisiamosios.[7] Deja, tendencija kaltinti aukas yra pastebima tiek tarp teisiamųjų (net kai jie teisiami už žiaurius nužudymus), tiek teismuose, tiek ir pačios išgyvenusios aukos linkusios save pasmerkti, priskirti kaltę sau.

Turime daugiau kalbėti apie smurtautojus, nes tik tada suprasime smurto dinamiką, jo priežastis ir tendencijas. Be to, priklausomai nuo to, koks tai yra asmuo, gali būti veiksmingos arba visiškai neveiksmingos tam tikros priemonės, kaip šiuo metu Lietuvoje labai vertinama mediacija ir su ja susijusi „atsiprašymo kultūra.

Turime daugiau kalbėti apie smurtautojus, nes tik tada suprasime smurto dinamiką, jo priežastis ir tendencijas. Be to, priklausomai nuo to, koks tai yra asmuo, gali būti veiksmingos arba visiškai neveiksmingos tam tikros priemonės, kaip šiuo metu Lietuvoje labai vertinama mediacija ir su ja susijusi „atsiprašymo kultūra.“[8] Galbūt tai ir tinka, jei nepilnametis asmuo nesuvokė, ką jam bando pasakyti mergina savo kūno kalba, ypač žinant, kaip daugelis filmų ir knygų romantizuoja sekso atsisakymą kaip preliudiją ir verčia žavėtis pernelyg ekspansyviais personažais. Tačiau gali būti ir kitaip, pvz. prievartautojas jaučiasi turintis teisę į savo merginos, žmonos ar pavaldinės kūną. O galbūt jam apskritai nėra svarbu, nes yra savo srityje garbinamas autoritetas, graibstantis moteris už intymių kūno dalių ir darantis ką tik nori? Kai kalbame apie tokius magnatus (angl. mogul), platesnis teisingumo diskursas tampa labai svarbus būtent dėl to, kad siaurasis, t. y. teisminis, dažniausiai nėra pasiekiamas. Be to, tikėtina, kad smurtautojai nesustos, kol nebus vienaip ar kitaip paviešinti ir sustabdyti, ypač jeigu toks elgesys tampa priklausomybe. Toliau minima seksualinio smurto religinėje mokyloje byla Airijoje baigėsi net 386 baudžiamaisiais kaltinimais, nors jų galėjo būti dar daugiau (II dalis).

Galima manyti, kad dabartinė #Metoo kampanija netiesiogiai susijusi su teisingumo deficitu, kai JAV prezidento poste sėdi vienas iš tokių magnatų. Teisė jo nepasieks, ir Donaldo Trumpo buvimas šioje pozicijoje dar labiau užaštrina tą neteisingumo ir skriaudos jausmą, kurį išgyvena daugelis seksualinį smurtą patyrusių asmenų. Kartu sukilusi įtampa sudaro sąlygas pasakyti „Gana! Nebesitaikstysime su grobuoniškumu. Velniop magnatus! Šalin rankas nuo mūsų kūnų!“

Jau labai seniai reikalinga nauja sekso / meilės / kūno / teisingumo revoliucija, kuri duotų daugiau, nei davė seksualinė revoliucija, Lietuvoje išgyventa kiek kitaip ir kiek vėliau nei Vakaruose. Be pornografijos, orientuotos į vyrų pasitenkinimą ir kartu skatinančios neatsižvelgti į moters savijautą, ši turėjo ir tokią pasekmę, kad atsisakyti sekso tapo nemodernu, davatkiška. Kalbėti apie seksualinį smurtą – visai nepozityvu, o juk dabar Lietuvoje esame pamišę dėl veržlumo ir pozityvumo. Apie tai šnekančios feministės net ir kitų feminisčių yra aptariamos kaip senamadiškos, sustojusios ties antrąja banga, kai madingiau ir smagiau nagrinėti seksualinę autonomiją, sadomazochistinius santykius ir pan. Jos yra paverčiamos baubais, pavadinamos kalėjimų mylėtojomis ar vyrų nekentėjomis. Tačiau yra didelis skirtumas tarp savanoriškų santykių ir seksualinės prievartos, ir didelis skirtumas tarp kalbėjimo apie teisingumą ir sankcijas. O antrosios bangos temos, kaip smurtas prieš moteris, prekyba moterimis, jų reprodukcinės teisės, yra vis dar aktualios Lietuvoje. Dar daugiau, apie tai kalbėti būtina, nes lietuvių kūnai tapo preke ar produktu, o jų balsas buvo nutildytas. Pasigirstantys balsai dar reti ir naivūs, mes dar negirdime tų baisiųjų, uždarytų gerklėse istorijų.

Mes niekada taip ir neišgirsime tų istorijų, jei manysime, kad visų pirma, merginos neturėtų jaustis tokios laisvos – vaikščioti gatvėmis be vyro palydos, būti bare po 9 vakaro ar manyti, kad gali tiesiog užeiti pas ką nors į svečius ir po to išeiti kada panorėjusios. Taip pat užgniaušime visą norą kalbėti, jei piktinsimės: „Tai tegu pasakoja konkrečiau, su visomis detalėmis, kas jai yra?“ arba „Tai reikėjo iš karto eiti į policiją ir pasakoti, kas buvo, parašyti skundą ir reikalauti teisybės.“ Tai tik parodo, kad nesuprantame smurto dinamikos ir psichologinės traumos, jeigu pirmieji pabandymai suformuluoti tai, kas įvyko, sulaukia tik irzlaus aukų purtymo, abejonių, kol neįrodyta kitaip, ir kitokio formalaus bei ciniško požiūrio.

Tikiuosi, kad ir Lietuvoje ateina laikas naujam požiūriui į smurtą, į kūną, į seksą, į meilę ir netgi į autoritetus. Net jeigu politikai, magnatai ir bažnytininkai bando riboti Lietuvos žmonių teises, visame pasaulyje prasideda nauja banga ir judėjimas, ledynai juda ir teisės aktai bei politika keičiasi. Nauja revoliucija turi mesti iššūkį seksualinio smurto nebaudžiamumui, neetiškiems autoritetams ir dichotominiam požiūriui į moteris ir vyrus, pagal kurį jie turi vienas kitą papildyti. Ta revoliucija reikštų, kad mes nesame skirti tvarkyti namų ar kalti pinigų, atsižvelgiant į lytį, ir mes neskirti reprodukuoti kuo daugiau lietuvių ar krikščionių vardan tautinių ar religinių interesų. Ne, mes esame kosmopolitinės būtybės, kurios gali mylėti, nesvarbu kokios tautybės, lyties, orientacijos, odos spalvos, amžiaus ar religijos mūsų meilės objektas bebūtų, ir nemylėti tų, kurių nemylime, ir ne, tai nėra jokia preliudija ar provokacija įkalbinėti pakeisti nuomonę. Ir mes nesitaikstysime su mūsų kūnų prievartavimu, su jų nusavinimu darbdavio ar valstybės tikslams, su mūsų laikymu produktais ar prekėmis ir resursų išsunkimu iki paskutinio kraujo lašo. Gana! Laikas radikaliai kitai sistemai.

Taip pat ši revoliucija gali apimti ir teisę į išgijimą (ang. right to healing), kuri neegzistuoja mūsų teisinėje sistemoje ir nėra konkrečiai paminėta tarptautinėje teisėje, tačiau jos pagrindus galime sieti su JT lygiu įtvirtinta teise į fizinę ir psichinę sveikatą, kurios įgyvendinimą prižiūri JT Specialusis pranešėjas prof. Dainius Pūras. Mano manymu, jeigu tarptautiniu lygiu investuotume į vidinį gijimą, galėtume užgesinti kai kuriuos gaisrus dar prieš jiems išplintant. Į išgijimą orientuotas požiūris galėtų būti veiksmingas ir seksualinio smurto prevencijoje.

Šiame kontekste reikia paminėti pasikartojančias smurto istorijas. Pavyzdžiui, seksualinio smurto prieš 13 metų mergaitę ir jos nužudymo byloje nepilnamečio kaltinamojo motina paminėjo, kad ji taip pat buvo patyrusi seksualinį smurtą.[9] Kitoje byloje, kurioje žmona buvo žiauriai nukankinta mažų vaikų akivaizdoje, kaltinamasis teigė, kad žmonos patėvį buvo sumušęs, nes šis prievartavo žmoną.[10] Labai daugelio hegemoniško maskulinizmo sąlygomis augusių smurtautojų drama ta, kad jie gali visai nenorėti kartoti smurto rato ir galbūt vaikystėje netgi pasižada sau ginti motinas ar žmonas nuo smurto, tačiau kilus konfliktams ar pasijutę bėjėgiai, kitaip elgtis nemoka. Tai dar labiau kelia frustraciją ir įpučia vidinį gaisrą. Todėl, norėdami veiksmingos prevencijos, turime įtvirtinti visai kitokį požiūrį į moteris ir vyrus, kuris leistų gyti ir augti. Šis požiūris turi būti pagrįstas pagarba ir lygybe, o ne nuo mažumės sudaiktinantis ir priskiriantis funkcijas pagal lytį.

Žinoma, visų pirma Valstybinę smurto prieš moteris strategiją reikėtų turėti, o kaip jau minėjau savo ankstesniuose straipsniuose, Lietuva ją yra panaikinusi. Priimti strategiją dėl smurto prieš moteris ne kartą prašė Jungtinių Tautų komitetas, prižiūrintis Konvencijos dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims įgyvendinimą. 2017 m. vasarą įvyko didžiulis postūmis, kai šis komitetas priėmė Bendrąją rekomendaciją nr. 35, kuri atnaujino specialiai smurtui prieš moteris skirtą Bendrąją Rekomendaciją nr. 19. Jei iš tiesų rūpi smurtas prieš moteris, jeigu visos tos moterys, kurios buvo pagrobtos bėgiodamos, laukdamos autobuso, dalydamosis kuro išlaidas, eidamos į pirmą pasimatymą gyvenime ir t. t., išžagintos ir nužudytos, nebuvo pamirštos kaip eilinės nusikaltimo aukos, tai kodėl gi naudojantis šia rekomendacija nepriėmus Valstybinės smurto prieš moteris strategijos ir neperžiūrėjus LR teisės aktų, kad šie atitiktų tarptautinę teisę ir lyginamosios teisės tendencijas? Juolab, kai Lietuvai taip pasisekė, kad šiuo metu minėtojo JT komiteto pirmininkė yra prof. Dalia Leinartė, ir turime visas galimybes suprasti, ko trūksta, geriau bendradarbiauti ir patobulinti sistemą, kad ji iš tikrųjų užtikrintų smurto prevenciją.

Teisė į teisingumą ir išgijimą yra svarbiausia smurtą išgyvenusiems žmonėms. Tai jų teisės turi būti centre, o ne instinktyvus mūsų noras daugiau nebeišgyventi gėdos, kai buvę autoritetai pasirodo turintys ir monstriškąją pusę. Kartais gyti padeda smurtautojo atsiprašymas, skriaudos ir neteisingumo pripažinimas visuomenėje ar tarp artimiausių draugų, šeimos narių. Tačiau kartais tam reikia ir nusikaltėlio sustabdymo nuo kitų nusikaltimų, nė menkiausios sąžinės graužaties nerodančios pabaisiškos pusės reabilitacijos, žalos nukentėjusiajai kompensavimo už ilgalaikę psichologinę traumą. Bet kokiu atveju, visas procesas prasideda nuo pirmo įvardijimo, kad šitaip buvo.

Mes turime suvokti, kad dažnai esame linkę užčiaupti smurtą išgyvenusius žmones dėl savo polinkio skirstyti į dichotomijas ar perleisti per savo patirties filtrą, dėl noro matyti pozityvą ir gynybos nuo gėdos, kurią išgyvename, ir tai mums nepatinka.

Mes turime suvokti, kad dažnai esame linkę užčiaupti smurtą išgyvenusius žmones dėl savo polinkio skirstyti į dichotomijas ar perleisti per savo patirties filtrą, dėl noro matyti pozityvą ir gynybos nuo gėdos, kurią išgyvename, ir tai mums nepatinka. Tačiau jeigu atsilaikysime ir neapsišarvuosime gynybomis, jei nepulsime ginti autoritetų bet kokia kaina, nupūsdami visas dulkeles nuo jų mundurų, galime daug laimėti. Mes galime pakeisti etinę diskusiją, kad ji būtų pagarbesnė ir labiau palaikanti smurtą patyrusius asmenis, kurių didžioji dauguma yra moterys. Kritiškas požiūris į savo nusistatymus ir reakcijas taip pat keistų visuomenėje galiojančius stereotipus ir mitus, o tai yra pati esminė prevencijos grandis.

Dr. Laima Vaigė yra teisės mokslų daktarė ir Upsalos Universiteto „Religijos įtaka visuomenei, teisei ir demokratijai“ programos tyrėja.

[1] Catharine A. MacKinnon, „Creating international law: gender as leading edge”, 36 Harvard Journal of Law and Gender 105 (2013): 116.
[2] Ibid, p. 113.
[3] JK teigiama, kad tai sudaro vos 1 procentą, o Skandinavijoje ‒ 2 procentus. Nigel Morris, „100 000 assaults. 1 000 rapists sentenced. Shockingly low conviction rates revealed“, http://www.independent.co.uk/news/uk/crime/100000-assaults-1000-rapistssentenced-shockingly-low-conviction-rates-revealed-8446058.html. Case closed: rape and human rights in the Nordic states, Amnesty international publications, 2010.
[4] Liz Kelly, „The (In)credible Words of Women: False Allegations in European Rape Research“, Violence Against Women, 16, 12 (2010): 1345–1355.
[5] Šiaulių apygardos teismas, 2015 m. lapkričio 10 d., Nr. 1-91-309/2015.
[6] Lietuvos apeliacinis teismas, 2012 balandžio 2 d., Nr. 1A-158/2012.
[7] Vilana Sotirovič, Laima Vaigė. „Challenges for preventing violence against women in Lithuania“. Filosofija, sociologija, 2017, T. 28, Nr. 4, p. 268‒278.
[8] John Braithwaite, Restorative justice and responsive regulation (Oxford: Oxford University Press, 2002): 152.
[9] Vilniaus apygardos teismas, 2013 m. balandžio 18 d., N1-67-318/2013.
[10] Lietuvos apeliacinis teismas, 2014 m. birželio 5 d., nr. 1A-409/2014.

Komentaras parengtas įgyvendinant projektą „Koordinuotas tarpinstitucinis atsakas į smurtą: sąmoningumo didinimas ir praktikų kaita“. Projektą iš dalies finansuoja Europos Komisija, Švedijos institutas bei Švedijos ambasada Vilniuje. Už teksto turinį yra atsakinga komentaro autorė, tekstas neatspindi Europos Komisijos, Švedijos ambasados Vilniuje ar Švedijos instituto nuomonės.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais