Pagal tarptautinę teisę, „rape“ yra bet koks atvejis, kai bent kokiu objektu įsiskverbiama į kito žmogaus kūną be jo sutikimo.[1] Lietuviškai „rape“ verčiama „išžaginimas“, tačiau toliau paaiškinsiu, kodėl man šis terminas kelia abejonių.
149 Baudžiamojo Kodekso straipsnis. Pirmasis straipsnis skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui“. Griežčiausia bausmė siejama su būtent šiuo veiksmu.
Išžaginimas. Ar galite ištarti šį žodį nenusipurtę?
„Išžaginti ‒ išplėsti, išskėsti: Išžagyta šaka Sg. 2. Š, BŽ184, Šlč, ŠT149, 334, NdŽ, KŽ, DŽ1, Krk jėga priversti turėti lytinių santykių, išprievartauti, išniekinti.“ (Lietuvių kalbos institutas, Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 2008)
Šio žodžio šaknis vėl priverčia išgyventi pažeminimą, o priešdėlis parodo baigtinumą. Net teisininkai jaučiasi nemaloniai ir neretai vartoja žodį „(iš)prievartavimas“, kuris neatitinka BK apibrėžimo, tačiau yra mažiau deskriptyvus[2] ir žeminantis. Tai kaip reikėtų jaustis moteriai, kai visame teismo procese ji girdi kalbant apie save kaip išžagintą (išplėstą, išskėstą)? Negana to, kelio atgal nebėra, nes jau „iš“… Ar mums nereikėtų visų pirma pagalvoti apie naują žodyną seksualiniam smurtui apibrėžti? Kaip mes galime apie tai kalbėti, jeigu net pagrindinis žodis yra traumuojantis?
Lyginamosios teisės požiūriu, valstybių įstatymai keitėsi trimis etapais: pirmasis (1970‒1980) apibrėžė „rape“ kaip įvairių formų įsiskverbimą ir sušvelnino kai kurias įrodinėjimo taisykles. Antrasis etapas kriminalizavo seksualinį smurtą santuokoje ir vyrų patiriamą seksualinį smurtą, o trečiasis etapas reiškė, kad apibrėžimas tapo siejamas su sutikimu, o ne su prievarta ir jėgos panaudojimu, ir apėmė visų seksualinio smurto nusikaltimų įtvirtinimą viename baudžiamojo įstatymo straipsnyje.[3] Taigi, jeigu bet kokios rūšies įsiskverbimas būtų įtvirtintas viename straipsnyje, tai atitiktų ir tarptautinę teisę bei europines tendencijas, [4] ir padėtų peržiūrėti žodyną.
Žinoma, ne visos valstybės vystosi vienodai, tačiau Europos valstybių kontekste Lietuva yra laikoma išskirtine. Kritikuojami įvairūs dalykai, tačiau čia toliau bus nagrinėjamos tik kelios pagrindinės normos, apibrėžiančios seksualinį smurtą. Iš karto perspėju, kad toliau seka tokie teisiniai terminai ir smurtinių veikų aprašymai, kurie kai kuriuos žmones gali priversti pasijausti nejaukiai. Be to, reikia suvokti, kad apskritai išvengti bet kokio deskriptyvumo neįmanoma, jis būtinas siekiant įrodyti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Netgi ir etinė diskusija reikalauja konkretumo ir tam tikro naratyvo. Tačiau teisės normomis, mano manymu, neturėtų būti supriešinant kategorizuojama pagal penetracijos rūšį ir pagal tai, ar smurtas įvyko tarp skirtingų lyčių, ar tos pačios lyties asmenų.
Lietuvos teisės sistemoje vyras negali būti „raped“ kito vyro, o moteris negali būti „raped“ kitos moters pagal 149 BK straipsnį.[5] Taigi, įdiegtas heteronorminantis diskursas, pagal kurį tariamai homoseksualus aktas (analinis, oralinis prievartavimas) priešpastatomas penio įsiskverbimui į vaginą. Tik toks aktas vienintelis pripažįstamas kaip „rape“ ir sulaukia griežčiausios bausmės. Reikia dar kartą pabrėžti, kad problema yra visai ne sankcijos atitaikymas, o įstatymu perduodama žinutė, kad tik kombinacija „vagina ir penis“ laikytina „išžaginimu“ („rape“) Lietuvoje. Šios žinutės efektas heteronormatyvina ir neatitinka tarptautinės teisės standartų. Tai taip pat nėra logiška. Ar tikrai vyras, patyręs moters smurtą, patiria didesnę žalą nei išprievartautas vyro? O moteris, patyrusi vaginalinį įsiskverbimą peniu, nukenčia labiau, nei patyrusi analinį įsiskverbimą peniu ar kitu objektu?
Taip pat BK normos perteikia ir dichotomiją tarp „tikro“ ir „netikro“ sekso. Tik 149 BK straipsnis kalba apie „lytišką santykiavimą“, o štai 150 straipsnis jau tik apie „lytiškos aistros tenkinimą“. Nelabai aišku, kodėl oralinis, analinis ar kitoks aktas nelaikomas „santykiavimu“. Tokia norma yra perduodama žinutė, kad seksu Lietuvoje laikytinas tik toks lytiškas santykiavimas, kuriame penis įsiskverbia į vaginą. Kitaip tariant, galbūt Klintonas buvo teisus, jei visa kita tėra tik „fizinio sąlyčio būdas“, kaip įvardina minėtas BK straipsnis?
Be to, įstatymu perduodama žinutė apie dar vieną dichotomiją, t. y. tarp seksualinio smurto, kuris apima fizinį smurtą ir todėl yra prilyginamas „rape“ (149 straipsnis), ir „tiesiog“ psichinės prievartos (151 straipsnis) panaudojimo priverčiant santykiauti, kuris „rape“ nelaikytinas. Tokiu būdu perduodama žinutė, kad tik fiziniu smurtu ar prilygintinais jam veiksmais pasiektas įsiskverbimas yra laikytinas „rape“, o kitu atveju, tai nėra „tikras“ rape, o tik „privertimas“ santykiauti arba tenkinti aistrą.
Įstatymų leidėjai nebūtinai norėjo perduoti būtent tokias žinutes, tačiau taip jau yra, kad teisės aktas yra ne tik normų rinkinys, bet ir konstruoja pačios problemos suvokimą. Juo perduodami socialiniai diskursai, galiojantys visuomenėje, šiuo atveju – mitai apie tai, kas laikytina seksu ir kas laikytina „tikra“ prievarta. Tokios normos suteikia galimybių nuolat svarstyti pasenusias pažiūras apie seksą, apie homoseksualumą ir heteroseksualumą, apie prievartos rūšis ir laipsnius bei būtinybę smurtautojui būti susijaudinus, patirti aistros patenkinimą arba labai aiškiai suvokti, ką jis daro, tačiau daryti tai tyčia. Žinoma, teismai sėkmingai atmeta kai kurias iš tų gynybų, tačiau negali pakeisti esminių BK normų ir Lietuvos Aukščiausio Teismo nustatytų gairių.
Kaip jau minėjau I dalyje, Lietuvoje grupinio sekso su 13 metų mergaite, kuri to nenorėjo ir po to jautėsi panaudota, byla baigėsi jos motinos atsiprašymu kaltinamųjų už sukeltus nepatogumus. Tuo tarpu Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTT) yra bylų, kuriose tik dėl motinų užsispyrimo jų paauglių teisės buvo pripažintos pažeistomis. Byloje M.C. v Bulgaria[6] paaugle kelis kartus pasinaudojo skirtingi vaikinai; jokių grasinimų ar smurto nebuvo užfiksuota, nebuvo ir duomenų apie bejėgišką merginos būklę, tačiau EŽTT pripažino, kad valstybė pažeidė savo pozityvią pareigą, nes Bulgarijos teisėje kitokie veiksmai, nei apimantys smurtą ar grasinimus, nebuvo laikomi nusikalstamais. EŽTT pareiškė, kad seksualinio smurto, įskaitant išžaginimą, sąvoka turi būti apibrėžiama naudojant nesutikimo (ang. non-consent) sąvoką. Nors paauglei nebuvo grasinta ir ji fiziškai nesipriešino, tačiau kai kuriuos veiksmus (pvz. verkimą ar pasakymą ne) buvo galima suvokti kaip nesutikimą. Po M. C. bylos EŽTT praktika jau mažai ką sako apie patį seksualinio smurto terminą ir yra daugiau susikoncentravusi į procesinius reikalavimus, t. y. būtinybę tokias bylas tirti ir užtikrinti, kad tyrimas nebūtų užtęstas.
Nukentėjusieji šiose bylose dažnai patys prabyla pavėluotai dėl psichologinių priežasčių. Pavyzdžiui, vienoje iš svarbių smurto prieš moteris bylų EŽTT nukentėjusioji patyrė seksualinį smurtą religinėje mokykloje Airijoje 1973 m., kai jai buvo 9 metai (O’Keeffe v Ireland, app.no. 35810/09, 28 January 2014). EŽTT sprendimas priimtas tik 2014 m., taigi praėjus daugiau nei 40 metų, ir juo valstybė pripažinta pažeidusi savo pareigas pagal Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 3 straipsnį (kankinimo uždraudimas). Nepaisant to, kad moteris ir daugiau nei 20 kitų buvusių mokinių prakalbo apie smurtą tik po 20 metų, ir nepaisant to, kad valstybė pripažino buvusį mokytoją kaltu ir skyrė išmokėti kompensacijas, EŽTT didžioji kolegija nutarė, kad to nepakako. Valstybė nesiėmė pakankamai veiksmų siekiant išvengti seksualinio smurto, o nacionaliniai teismai nepripažino valstybės atsakomybės, todėl valstybė pripažinta pažeidusi pareiškėjos teises. Taigi valstybė yra įpareigota ginti tokias pažeidžiamas grupes, kaip vaikai, nuo seksualinio smurto ir išnaudojimo. Lietuvoje smurto mokyklose prevencijos programos irgi yra reikalingos, jei nenorime, kad valstybė būtų pripažinta kalta pažeidusi savo pareigas, kai paaiškės dar vienas mokyklos darbuotojo seksualinio smurtavimo atvejis.
Lietuvoje tokių bylų, kuriose drobulė būtų buvusi nutraukta, iki šiol nebuvo. Taigi, jei įrodyti nepavyksta, apie seksualinį smurtą prabilusius žmones gal netgi reikėjo teisti už šmeižtą ar šantažavimą? Štai Lietuvoje apie kunigo smurtą prabilęs vyras pats sulaukė jo kaltinimo reketavimu.
Jei grįžtume prie to požiūrio, kuris paminėtas I dalies pradžioje, jo laikantis galima teigti, kad apie seksualinį smurtą religinėse mokylose nebūtų galima net šnekėti, kol tai nebuvo įrodyta. O įrodyti kažką, kas nutiko prieš 30 metų uždaroje patalpoje tarp dviejų asmenų, vienas kurių buvo mažametis vaikas, pripažinkime, sudėtinga. Jau nekalbant apie pagarbą religijos laisvei, kuris ilgą laiką kaip drobule užklodavo tokias bylas Airijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje ir kitur. Lietuvoje tokių bylų, kuriose drobulė būtų buvusi nutraukta, iki šiol nebuvo. Taigi, jei įrodyti nepavyksta, apie seksualinį smurtą prabilusius žmones gal netgi reikėjo teisti už šmeižtą ar šantažavimą? Štai Lietuvoje apie kunigo smurtą prabilęs vyras pats sulaukė jo kaltinimo reketavimu. Baudžiamoji teisė nukentėjusiems nuo seksualinio smurto dažnai yra kaip dviašmenis kalavijas, kuris gali atsisukti ir prieš juos.
Paradoksalu, kad sulaukti teismo dėmesio yra labai sudėtinga, nes tyrimas pradedamas tik esant nukentėjusiojo skundui arba prokuroro reikalavimui (arba smurto artimoje aplinkoje atveju), tačiau jeigu nukentėjusieji įbauginti pakeičia parodymus, jie gali sulaukti ir atsakomybės už melagingus parodymus. Pavyzdžiui, vienoje byloje paauglė patyrė žiaurų vyrų grupės seksualinį ir fizinį smurtą, vėliau, bijodama smurtautojų gąsdinimų ir paveikta artimųjų, savo parodymus pakeitė ir pati buvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn ir nuteista. Tuo tarpu vienas iš nusikaltėlių 12 metų slapstėsi užsienyje, tačiau Panevėžio apygardos teisme tuojau buvo atrasta daugybė lengvinamųjų aplinkybių, pvz. pripažįstant, kad kaltinamasis nuoširdžiai gailisi (nepaisant jo ilgalaikio slapstymosi su netikru pasu ir visiško nusikaltimo neigimo jį sulaikius), kad atlygino dalį žalos (3,9 procentus). Vėliau Lietuvos Aukščiausias Teismas pripažino,[7] kad lengvinamųjų aplinkybių šiuo atveju automatiškai priskirti nebuvo galima.
Dar menkai suvokiama smurto dinamika ir kaip sudėtinga pradėti apie jį kalbėti, kartais netgi prisiminti ar įvertinti suaugusio asmens akimis. Nelabai suprantama, ir ko tos aukos nori, kodėl jos prabyla. O jos gali norėti labai skirtingų dalykų, tad ir į jas žiūrėti kaip į vieną nedalomą grupę irgi neišeina.
Kadangi daugelį veikų sudėtinga įrodyti praėjus ilgam laikotarpiui, o kitos veikos net nėra laikomos nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu (nebent neetišku, amoraliu elgesiu), tai ne visos nukentėjusiosios nori teisingumo baudžiamosios teisės prasme. Jos daug kuo rizikuoja, nes skirtingai nuo įsivaizdavimo, kad taip „išpopuliarėjama“, prabilus galima daug prarasti, ypač kai asmuo, apie kurį yra kalbama, užima autoriteto poziciją (kunigas, mokytojas, teisininkas, garsenybė, verslo magnatas). Kai kurios rizikuoja kalbėti – nebūtinai viešai, nebūtinai siekdamos teismo proceso, kartais tiesiog tik todėl, kad tai yra dalis jų gijimo proceso. Kad žaizda išgytų, kartais ją reikia vėl prapjauti ir išvalyti. Teisė dažniausiai negali būti tas teisingumo skalpelis, todėl turime toliau kalbėtis, kaip pakeisti normatyvią sistemą, t. y. tiek teisės normas, tiek socialines normas ir praktikas.
Dr. Laima Vaigė yra teisės mokslų daktarė ir Upsalos Universiteto „Religijos įtaka visuomenei, teisei ir demokratijai“ programos tyrėja.
[1] Prosecutor v Kunarac, Kovač and Vuković, ICTY, 2001. Nos. IT-96-23-T & IT-96–23/1-T, para 460. M.C. v Bulgaria, ECHR app.no. 39272/98, 4 December 2003.
[2] Daugiau apie deskriptyvumo traumą, žr. Navanethem Pillay, „Address -Interdiscriplinary Colloquium on Sexual Violence as International Crime: sexual violence: Standing by the Victim“, Law and Social Inquiry 35, No 4 (2010): 847‒853.
[3] „Mapping legal measures and comparative analysis“, Feasibility study to assess the possibilities, opportunities, and needs to standardise national legislation on violence against women, violence against children, and sexual orientation violence. Daphne. European Commission, 2010, p. 50.
[4] Daugiau žr. Laima Vaigė, Violence against women under international law: filling the gaps on international, regional and national levels, MRU, 2017.
[5] Lietuvos Aukščiausias Teismas, LAT senato nutarimas Nr. 49, Teismų praktika Nr. 22, 2004.
[6] M.C. v Bulgaria, app.no. 39272/98, 4 December 2003.
[7] Lietuvos Aukščiausias Teismas, 2011 m. vasario 24 d., Nr. 2K-127/2011.
Komentaras parengtas įgyvendinant projektą „Koordinuotas tarpinstitucinis atsakas į smurtą: sąmoningumo didinimas ir praktikų kaita“. Projektą iš dalies finansuoja Europos Komisija, Švedijos institutas bei Švedijos ambasada Vilniuje. Už teksto turinį yra atsakinga komentaro autorė, tekstas neatspindi Europos Komisijos, Švedijos ambasados Vilniuje ar Švedijos instituto nuomonės.
