Štai visai neseniai konservatoriai pilvus susiėmę kvatojo iš šou verslo žvaigždučių pretenzijų kurti partiją ir dalyvauti rinkimuose. Dabar lyg niekur nieko klauso „vieno iš trijų valstybės pareigūnų“ pamokslų, kaip derėtų dirbti Seime – ir nieko. Nesijuokia. Paurzgia kartais pakampėmis, bet tyliai. Juk koalicija verta aukų.
Štai visai neseniai konservatoriai kaktas suraukę burnojo ant liberalcentristų lyderio Artūro Zuoko. Pravardžiavo Abonentu. Aiškino, kad nė vienas Lietuvą mylintis politikas su tokiu į vienas roges nesisės. Nieko, atsisėdo. Ir dabar karštligiškai stvarsto Abonentui už skvernų, kad tik šis nepaspruktų pas kitus. Nes valdančioji koalicija verta net keisčiausių kompanionų paramos.
Štai visai neseniai konservatoriai tikino, kad prie valdžios prileidus Rolando Pakso „tvarkiečius“ jau kitą dieną šalis paskęstų korupcijos liūne ir uždustų Rusijos glėbyje. Dabar „Tvarkai ir teisingumui“ oficialiai suteikta indulgencija ir tradicinės partijos statusas. Iš tiesų – maža kada prireiks tų dešimties buvusių atstumtųjų balsų. Socialdemokratai ginklų nesudėjo, abejojančiųjų ir skriaudžiamųjų vilioti nenustojo. Tokiu atveju – jokio skirtumo, ar taką į valdžią ties šoumenai, abonentai ar grėsmę nacionaliniam saugumui kažkada kėlę „tvarkiečiai“. Vardan tos stabilios koalicijos.
Akivaizdus noras su niekuo nesipykti jau privedė iki to, kad vienam iš „tvarkiečių“ ramsčių, dar neseniai Pagėgių savivaldybei vadovavusiam Kęstui Komskiui, atiduota Seimo Antikorupcijos komisija. Argumentas – primityviausias: esą postas priklauso opozicijai, tad ši skiria, ką nori. Vadinasi, komisija, kurios 9 iš penkiolikos narių priklauso valdantiesiems – tiems patiems, rinkimų išvakarėse žadėjusiems Lietuvai naujo persitvarkymo ir skaidrumo aušrą, – tik abejingai pakelia rankas.
Bet ne – kiek anksčiau nei K.Komskį į šį postą „tvarkiečiams“ pasiūlius Petrą Gražulį, maištas laive įvyko, kandidatas su trenksmu buvo atmestas. Dabar – ramu ir malonu.
Šiuo atveju dar galima suprasti „darbietę“ Virginiją Baltraitienę, nustebusiu balsu klausiančią, kodėl dėl K.Komskio reikėtų kelti triukšmą – kuo jis skiriasi nuo kitų Seimo narių? Iš tiesų, kuo dosnus „tvarkiečių“ rėmėjas, prieš kelerius metus Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pripažintas kaip nesugebantis derinti viešųjų ir privačių interesų mero poste, skiriasi nuo „darbiečių“ viršūnėlių? Ne veltui viename diskusijų portale pagėgiškiai ironizuoja, kad jų savivaldybėje K.Komskis – tas pat, kas Kėdainiuose buvo Viktoras Uspaskichas. Tik pastarasis esą lošė stambiau, nesikišdamas į kapeikinius versliukus.
Koalicijos partneriai mėgina būti subtilesni – jie esą K.Komskio gerai nepažįsta, tad kodėl nepritarti siūlymui įleisti lapę į vištidę? Mat prieš kelerius metus valstybę sukrėtusi Valstybės saugumo departamento pažyma, kurioje tarp kitų R.Pakso aplinkos žmonių, galinčių kelti grėsmę nacionaliniam saugumui, įvardytas ir K.Komskis, šeimininkavęs pasienyje, o laisvu nuo darbo metu Vilniuje panakvodavęs su Rusijos nusikaltėliais sieto Anzorio Aksentjevo-Kikališvilio bute, jiems greičiausiai taip ir liko paslaptis. Kaip ir andainykščio liberalo Virginijaus Martišausko viešas kreipimasis į Pagėgių tarybos narius, kuriame dabartinis parlamentinės Antikorupcijos komisijos pirmininkas tiesiai šviesiai vadintas „kontrabandininkų vadu“.
Konservatoriai, tiesa, jau po balsavimo mėgino ironizuoti, kad „tvarkiečių“ pasirinkimas siūlyti K.Komskį Antikorupcijos komisijos pirmininku esą parodo jų požiūrį į korupcijos problemas. Ką tokiu atveju parodo pačių konservatorių apsisprendimas per Seimo posėdį vienbalsiai pritarti komisijos išrinkto pirmininko kandidatūrai? Atlaidumą opozicijai ar pragmatišką supratimą, kad jos balsai kada nors gali padėti išspręsti kur kas didesnę – valdžios išsaugojimo – problemą?
