Tolerancijos visuomenėje stoka gali ne tik pakišti koją siekiant užsienio investicijų, bet ir riboti šalies galimybes pritraukti bei išlaikyti talentus, kurių šiandien Lietuvoje vis labiau trūksta.
Visai neseniai teko girdėti istoriją, jog potencialus užsienio investuotojas, svarstydamas, ar steigti padalinį Lietuvoje, susitiko ir su žmogaus teisių atstovais. Įmonės atstovai siekė išsiaiškinti, kiek šalyje paplitęs diskriminavimas dėl lyties, seksualinės orientacijos, tautybės, kaip šalyje jaučiasi translyčiai asmenys. Įmonėms, besirūpinančioms savo reputacija bei darbuotojų gerove, šis aspektas yra svarbus veiksnys, galintis nulemti pasirinkimą investuoti į šalį ar ne. Džiugu, jog ši istorija baigėsi laimingai ir kompanija investicijoms ir darbo vietų kvalifikuotiems darbuotojams kūrimui pasirinko Lietuvą. Tačiau, kita vertus, dažniausiai visuomenė sužino tik apie sėkmės atvejus, o apie praleistas galimybes paprastai nutylima.
Nors ir norisi tikėti, kad lietuviai tampa vis labiau tolerantiški, įvairių apklausų duomenys rodo, kad mūsų visuomenės laukia ilgas kelias – tolerancijos srityje vis dar gana stipriai atsiliekame nuo Vakarų Europos ir Skandinavijos valstybių. Panašu, kad šalyje daugiausiai visuomenės spaudimo ir smerkimo patiria homoseksualūs asmenys. 2015–2016 m. „Pew Research Center“ atliktoje apklausoje beveik 70 proc. lietuvių atsakė, jog visuomenė neturėtų toleruoti homoseksualumo. Palyginimui, Čekijoje taip manė tik mažiau nei ketvirtadalis respondentų. Net katalikiškoje Lenkijoje taip manančiųjų buvo gerokai mažiau nei Lietuvoje.
Nestebina, jog panašus požiūris paplitęs ir darbovietėse. Remiantis „Eurobarometer“ 2015 m. atlikta visuomenės apklausa, net 44 proc. respondentų Lietuvoje jaustųsi nejaukiai, jei kolega būtų netradicinės seksualinės orientacijos – daugiausiai visoje ES. Vakarų Europos šalyse taip atsakiusiųjų vos keli procentai. Tačiau tai nėra vienintelė visuomenės grupė, susidurianti su netolerancijos apraiškomis. Minėtoji „Eurobarometer“ apklausa parodė, kad 1 iš 10 lietuvių jaustųsi nejaukiai dirbdamas su asmeniu, kuriam daugiau nei 60 metų – tai vėlgi didžiausia dalis ES. Tuo tarpu beveik ketvirtadalis jaustųsi nejaukiai dirbdamas su neįgaliu asmeniu.
Netolerancija gali pasireikšti ir per tradicinių lyčių vaidmenų visuomenėje įtvirtinimą. Pavyzdžiui, 2017 m. to paties „Eurobarometer“ atlikta visuomenės apklausa atskleidė, kad net 73 proc. lietuvių mano, jog moters pagrindinė užduotis yra rūpintis namais ir šeima, kai ES vidurkis siekė 44 procentus, o Švedijoje taip atsakė tik dešimtadalis respondentų. Konservatyvūs visuomenės įsitikinimai gali reikšti, jog asmenys, neatitinkantys visuomenės primestų standartų, gali jaustis nesuprasti ar net būti smerkiami. Tad karjeros siekiančios moterys ar vyrai, nusprendę pasinaudoti vaiko priežiūros atostogomis, gali jausti visuomenės spaudimą ir atsisakyti savo ambicijų.
Apskritai, tolerancijos trūkumas asmenims, nepatenkantiems į visuomenės nusibrėžtas siauras priimtinumo ribas, neigiamai veikia ne tik diskriminuojamų asmenų psichologinę sveikatą ir galimybę jausti laimę, tačiau yra žalingas ir ekonomikai. Dalies visuomenės talentas yra tiesiog iššvaistomas – tokie asmenys neretai negali pilnai įgyvendinti savo potencialo, vyresnio amžiaus gyventojai ar neįgalieji gali nuspręsti nedirbti ar anksčiau išeiti į pensiją, kai kurie asmenys gali net nuspręsti emigruoti į šalis, kur žmogaus teisės yra labiau gerbiamos.
Dėl tolerancijos stokos ir puritoniško visuomenės požiūrio gali būti sudėtinga į šalį pritraukti talentų iš kitų šalių, taip pat ir užsienio investuotojų, kuriems šie talentai svarbūs. Būtina paminėti ir tai, kad lietuviai apskritai yra gana nesvetingi atvykėliams. Pagal bendrovės „Gallup“ sudaromą pasaulinį „Migrantų priėmimo indeksą“, Lietuva vėl rikiuojasi vienoje paskutinių vietų ne tik ES, bet ir visame pasaulyje.
Ribotos šalies galimybės pritraukti talentus atsispindi ir Pasaulio ekonomikos forumo sudaromame „Pasauliniame talentų konkurencingumo indekse“ – pagal talentų pritraukimą (angl. brain gain) pasaulyje užimame 94, o pagal toleranciją imigrantams – tik 106 vietą iš 119 pasaulio valstybių.
Šiandien vis daugiau kalbama apie tai, jog, norint užtikrinti tolesnį pragyvenimo lygio augimą, Lietuvos ūkis privalo kilti į viršų vertės grandine. Tai yra, būtina judėti inovacijomis ir žiniomis paremtos ekonomikos link. Tačiau tai bus galima pasiekti tik užtikrinant pakankamą talentų gausą.
Siekiant šio tikslo, švietimui teks ypatingas vaidmuo − ir ne tik užtikrinant, kad darbo jėga įgytų reikalingų gebėjimų. Visuomenės švietimą būtina pasitelkti ir tam, kad visuomenė atsikratytų sustabarėjusio mąstymo principų ir gebėtų atsiverti didesnei tolerancijai ir įvairovei. Juk įvairovėje gimsta geriausios idėjos ir sprendimai, o kaip tik jų šiandien mums labai reikia.
Laura Galdikienė yra „Swedbank“ vyresnioji ekonomistė.
