Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad pilnametis įtariamas ar kaltinamas asmuo gali būti suimtas ne ilgesniam kaip trijų mėnesių laikotarpiui, o nepilnametis – dviejų mėnesių laikotarpiui. Žinoma, atsižvelgiant į situaciją, šis terminas gali būti trumpesnis ir asmuo gali būti suimtas kelioms dienoms, tačiau negalima jo suimti ilgesniam laikotarpiui negu pirmiau nurodyti terminai.
Pirminis suėmimo terminas gali būti pratęstas. Pagal baudžiamąjį įstatymą termino pratęsimų skaičius ribojamas ikiteisminio tyrimo metu ir iš esmės priklauso nuo individualių aplinkybių. Ilgiausi suėmimo terminai leidžiami bylose dėl sunkių ar labai sunkių nusikaltimų, bylose, kuriose nusikalstamų veikų padarymu įtariami ar kaltinami bendrininkų grupės, organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo nariai, arba kai asmenys suimti užsienio valstybėje. Tokiose bylose suėmimo terminas pilnamečiam asmeniui gali tęstis iki aštuoniolikos mėnesių, o nepilnamečiam asmeniui – iki dvylikos mėnesių.
Kai byla perduota teismui, iš esmės suėmimo termino pratęsimų skaičius nėra ribojamas. Tačiau bendra suėmimo trukmė viso baudžiamojo proceso metu negali viršyti dviejų trečdalių didžiausios laisvės atėmimo bausmės, nustatytos už sunkiausią nusikaltimą, dėl kurio tiriama ir nagrinėjama byla.
Viena vertus, baudžiamajame įstatyme nustatyti gana ilgi galimi suėmimo terminai, kurie iš esmės atveria kelią taikyti suėmimą viso proceso metu. Kita vertus, reikia nepamiršti, kad suėmimo taikymas turi atitikti iš Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos kylančius standartus, susijusius su asmens teisės į laisvę apsauga.
Asmens teisės į laisvę apribojimas turi būti laikinas, todėl net ir trumpalaikis suėmimas privalo būti aiškiai pagrįstas. Viena vertus, pavyzdžiui, vienoje byloje Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) pripažino, kad ikiteisminio tyrimo metu trukęs trejų metų suėmimo terminas jau savaime kelia abejonių dėl suėmimo teisėtumo. Kita vertus, EŽTT praktikoje nėra konkrečiai nurodyta, koks terminas laikomas pagrįstu, todėl kiekvienu atveju terminas priklauso nuo konkrečių aplinkybių. Taigi ir trejų metų suėmimo terminas gali būti pagrįstas, tačiau jį pagrįsti turi konkrečios aplinkybės.
Kai sprendžiama tiek dėl asmens suėmimo, tiek dėl suėmimo termino pratęsimo, EŽTT ypač pabrėžia procesinių sprendimų dėl suėmimo skyrimo ir pratęsimo motyvavimo pareigą. Byloje Smirnova prieš Rusiją EŽTT nurodė, kad teismo argumentai tęsti suėmimą negali būti bendri ir abstraktūs. Be to, kaip pažymėta byloje Mierzejewski prieš Lenkiją, pagrindai, pateisinantys pirminį asmens suėmimą, laikui bėgant tampa vis mažiau svarbūs, todėl pratęsiant suėmimą kiekvienu atveju būtina nurodyti naujų laisvės suvaržymą pagrindžiančių aplinkybių.
Be to, vien tik nusikaltimo sunkumas negali būti pagrindas skirti ar tęsti suėmimą. Štai byloje Porowski prieš Lenkiją EŽTT pripažino pažeidimą, kai asmuo buvo suimtas ilgiau nei ketverius metus, ir pažymėjo, kad motyvai dėl padarytų nusikaltimų sunkumo negali pateisinti tokios ilgos suėmimo trukmės. EŽTT savo praktikoje ne kartą yra akcentavęs pareigą įvertinti, ar tikslai negali būti pasiekiami taikant švelnesnes kardomąsias priemones.
Iš esmės ilgesni suėmimo terminai pateisinami bylose dėl organizuoto nusikalstamumo ir tais atvejais, kai procesas yra sudėtingas. Byloje Luković prieš Serbiją EŽTT pažymėjo, kad tam tikrose bylose, susijusiose su sunkiais nusikaltimais, organizuotu nusikalstamumu, tęstinė kontrolė ir kaltinamųjų galimybės bendrauti tarpusavyje apribojimas gali būti būtini, siekiant išvengti slapstymosi, įrodymų klastojimo, poveikio ar grasinimo liudytojams. Tačiau, kaip EŽTT akcentavo byloje Milankovič ir Bošnjak prieš Kroatiją, tokiais atvejais itin svarbu, kad teisėsaugos institucijos veiktų pakankamai rūpestingai viso baudžiamojo proceso metu ir nebūtų institucijų nepagrįstų neveikimo laikotarpių organizuojant baudžiamąjį procesą. Jei teisėsaugos institucijos yra pasyvios, pavyzdžiui, neatliekami veiksmai, neorganizuojami ir nevyksta posėdžiai, kyla pagrįstų abejonių dėl tolesnio suėmimo tęsimo.
Laura Mickevičiūtė yra Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios justicijos katedros doktorantė ir Lietuvos apeliacinio teismo Teismų praktikos skyriaus vadovė.
