Rusijos intervencijos į Ukrainą akivaizdoje ES Rytų partnerystės politika susiduria su keliais iššūkiais. Tradicinė dilema, kai šalims partnerėms (Ukrainai, Moldovai, Gruzijai) mainais į politines ir ekonomines reformas bei brangiai kainuojančių ES taisyklių perėmimą siūloma ne visavertė narystė Bendrijoje, o tik integracija į ES vidaus rinką, Rytų partnerystės politiką lydi nuo pat jos įkūrimo 2008 metais.
Pripažįstama, kad per penkerius veikimo metus Rytų partnerystė taip ir nesugebėjo pademonstruoti tokios transformacinės galios, kokia buvo regima Centrinės ir Rytų Europos šalyse. „Freedom House“ tyrimai rodo, kad demokratijos indeksas dalyje šalių ir toliau stagnuoja.
Pripažįstama, kad per penkerius veikimo metus Rytų partnerystė taip ir nesugebėjo pademonstruoti tokios transformacinės galios, kokia buvo regima Centrinės ir Rytų Europos šalyse.
Šalia tradicinių dilemų, atsiranda ir naujų iššūkių. Po Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos ir Kremliui pradėjus nepaskelbtą karą Donbase kai kurių ES valstybių politikai išreiškė nuogąstavimą, jog pati Rytų partnerystės politika bei aktyvus siekis eksportuoti europietiškas vertybes į posovietinį regioną išprovokavo agresyvius Rusijos veiksmus Ukrainoje.
Teigiama, kad europinio modelio sklaida pažeidė galios pusiausvyrą Rytų Europoje, o Rusija buvo priversta gintis ir imtis priemonių šiam balansui atstatyti. Kiti politikos apžvalgininkai netgi įrodinėja, jog Rytų partnerystė tėra Vakarų „romaniškosios“ Europos nesėkmingas bandymas primesti savo vertybes „bizantiškai“ Europai, kurios vėliavnešys yra Rusija.
Toks mąstymas orientuotas Rusijos į interesų erdvės pripažinimą, o iš ukrainiečių, moldavų ir gruzinų tiesiog yra atimamas laisvas apsisprendimas rinktis civilizacinę – politinę, ekonominę, kultūrinę – savo šalies raidos kryptį. Šio požiūrio įsigalėjimas iš esmės reikštų Europos grįžimą į galios balanso ir realpolitik laikus. Tai pakirstų ES, kaip normatyvinės galios ir traukos centro vaidmenį bei atitiktų „rusiškosios“ Europos saugumo sistemos viziją.
Atsiradus tokiems įvykių vertinimams, reikėtų atidžiau nagrinėti tai, kas įvyko šį rugsėjį, kai ES, formaliai Ukrainos prašymu, nusprendė atidėti dalies ES ir Ukrainos Asociacijos bei laisvos prekybos susitarimo nuostatų praktinį įgyvendinimą iki 2016 m.
Viena vertus, po šio sprendimo ES rinka lieka atvira Ukrainos prekių importui, nes ES ir toliau vienašališkai taiko lengvatas ukrainietiškai produkcijai, o tai leis Ukrainai mažinti priklausomybę nuo Rusijos rinkos. Be to, ukrainietiškas verslas įgijo didesnį pereinamąjį laikotarpį prisitaikyti prie didesnės konkurencijos, kuri neišvengiamai kils bendroje rinkoje konkuruojant su ES pagaminta produkcija.
Kita vertus, susitarimo įsigaliojimo atidėjimas siunčia signalą Rusijai, kad jos spaudimas veikia ir kad Rytų partnerystė jau nebėra tik dvišalis ES ir Ukrainos reikalas, o Kremlius gali daryti įtaką šios politikos raidai. Juo labiau, kad per šį pereinamąjį laikotarpį Rusija jau apsiskelbė sieksianti dar detalesnio Ukrainos ir ES susitarimo peržiūrėjimo.
Šis sprendimas sukuria precedentą, kai Rusija tampa dvišaliams santykiams įtaką daranti trečioji šalis, gali paveikti tiek kitų valstybių – Gruzijos ir Moldovos – eurointegracinius procesus, tiek ir iš principo paralyžiuoti Rytų partnerystės politiką.
Tačiau dar blogiau yra tai, kad gali sustoti tos reformos, kurios turėjo prasidėti Ukrainai įgyvendinant šį susitarimą. Ukrainos oligarchai visada siekė integruotis į ES rinką, tačiau nenorėjo prisiimti europietiškų taisyklių, kurios apribotų verslo ir politikos „suaugimą“. Tai reiškia, jog Ukrainos oligarchija niekur nedingsta, o būtent verslo ir politikos „suaugimas“ bei klijentelizmas ir yra tie procesai, kurie laiko Ukrainą pririštą prie Rusijos kontroliuojamos posovietinės erdvės, leidžia Rusijai išlaikyti savo įtaką.
Be to, šis sprendimas sukuria precedentą, kai Rusija tampa dvišaliams santykiams įtaką daranti trečioji šalis, gali paveikti tiek kitų valstybių – Gruzijos ir Moldovos – eurointegracinius procesus, tiek ir iš principo paralyžiuoti Rytų partnerystės politiką.
Kaip į šiuos iššūkius turėtų atsakyti ES? Nors dažnai tvirtinama, kad ES „minkštoji galia“ yra pasmerkta pralaimėti geopolitiniuose žaidimuose su Rusija, Kremliaus agresija Ukrainoje sukūrė prielaidas rekordinei šių šalių visuomenių paramai integracijai su ES, todėl Bendrija turi išnaudoti šį politinį ir netgi kultūrinį lūžį Rytų Europos valstybėse.
Rusija turi sumokėti adekvačią kainą už savo karinę agresiją Ukrainoje. Turi įsitvirtinti principas: „Rusijos agresijos kaina – galutinis Ukrainos posūkis integracijos su ES link“. Todėl ES turi pasiųsti labai aiškią žinią visoms šalims partnerėms, jog Asociacijos susitarimas nėra galutinis santykių su ES tikslas, o tik tarpinė stotelė visavertės narystės link. Kitaip tariant, šalims partnerėms turi būti suteikta narystės ES perspektyva. Taip šios šalys būtų skatinamos eiti reformų keliu ir taip artėti prie europietiškų taisyklių.
Asociacijos kaip tarpinės stotelės integracijos link suvokimas neleis įšaldyti Rytų partnerystės politikos, kuri dėl sukurto precedento patirs dar didesnį spaudimą iš Rusijos pusės.
Asociacijos proceso judėjimas link integracijos, pirmiausia suvokiamas kaip Asociacijos susitarimo nuostatų įgyvendinimas, turėtų būti paremtas skaitlinga finansine parama reformoms (pavyzdžiui – Marshallo planas 2.0). Kitu atveju, galima tikėtis europinių normų perėmimo procesų Ukrainoje ir kitose Rytų partnerystės valstybėse užšalimo ir, deja, prieš dešimtmetį nepavykusios „oranžinės“ revoliucijos pasikartojimo.
Laurynas Kasčiūnas yra politologas, Rytų Europos studijų centro atstovas
