Požiūrių įvairovė yra gera terpė diskusijai. Joje architektai visada randa, kaip žodžiais aprašyti grožį, o politikai nepraleidžia galimybės pasirodyti minios priešakyje. Vieni aktyviai priekaištauja, o dauguma tyliai balsuoja, uždirbtus pinigus mainydami į gyvenimo kokybę. Verslas, matydamas galimybę už pastangas gauti atlygį, neieško pasiteisinimų tinginiauti, o stengiasi patenkinti vartotojų poreikį. Konkurentai, išsigandę pirkėjų keliamos lūkesčių kartelės, taip pat nesnaudžia.
Jeigu sutiksime, kad Trakams iš tiesų reikalinga nauja autobusų stotis ir daug metų apleista aikštė verta daugiau nei poros bilietų pardavimo kioskų ir vietų autobusams, diskusija bus gerokai produktyvesnė. Juk komercinės paskirties objekto tikslas, pirmiausia, yra atlikti savo funkciją, o ne tapti paminklu laimėjusiems ginčą.
Gerbiant būkštaujančių dėl istorinio paveldo nuomonę, prekybiniai objektai uždirba iš kaimynystėje gyvenančių pirkėjų, todėl noriai atsižvelgia į jų pasiūlymus ir nuomones. Komerciniu požiūriu siūlomas projektas jau yra labai kompromisinis (automobilių stovėjimo aikštelė paslėpta nuo gatvės, fasadas darniai įsilieja į kraštovaizdį ir pan.). O nuomonės ir apibūdinimai, kuriais siekiama sužadinti daugiau nepasitenkinimo, iliustruoja tik pasisakančių provincialumo lygį.
Pasaulyje prekybos centrų industrijai, kurioje veikia per 50 tūkstančių objektų, atstovauja Tarptautinė taryba (ICSC). Pasak jos atstovų, prekybos centrais vadinami tokie pastatai, kur yra vienas suplanuotas objektas, pastatytos ir valdomos dengtos gatvės, kuriose parduotuvėms nuomojamas plotas užima ne mažiau kaip 5 000 kv. m ir yra ne mažiau kaip dešimt nepriklausomų nuomininkų. Apibendrinant, prekybos centras yra daugiau laiko praleidimo nei apsipirkimo vieta.
Nei pagal dydį, nei pagal nuomininkų skaičių šis gigantišku statiniu pramintas Trakų autobusų stoties pastatas nepatenka į prekybos centrų kategoriją. Kadangi mieste jau yra daug maisto prekių parduotuvių, objektas pagal svarbą visada liks tik autobusų stotimi su keletu patalpų nuomai, tarp kurių ir viena mažesnių „Rimi“ prekybos tinklo parduotuvių.
Dėl ribotos rinkos į ją sunkiai skverbiantis pasaulinėms tendencijoms, Lietuvoje prekybos centrais imtos vadinti ne tik komercinės visuomeninės erdvės, bet ir savo svarbą ketinančios pabrėžti įvairios prekyvietės. Pagal turgaus papročius valdytojams lankytojus uoliai masinant nuolaidomis, prekybiniai objektai prisitaikė prie besikėsinančių į sunkiai uždirbtas santaupas ir aukštų kainų kaltininkų įvaizdį. Todėl dabar prekybos centro sąvoka dažniau naudojama pabrėžti prekybininkų plėšrumą ir agresiją, o ne investuotojų pastangas sukurti sceną prekių ženklams, bendruomenei ir idėjoms. Prekybos centro sąvokos linksniavimas Trakų autobusų stoties istorijoje sėkmingai „įdarbino“ neigiamą požiūrį.
Naujame pastate yra nuomojamos patalpos prekybininkams ir lankytojai masinami modernumu. Todėl matantys grėsmes smulkiam verslui dažnai ignoruoja potencialą, kurį kaimynystėje sukurs naujas traukos centras. Tikėtina, kad jis pasitarnaus kitų investuotojų iniciatyvoms įrengti nuo oro sąlygų nepriklausančias sąlygas prekybai, kuriomis susidomės daugiau smulkių verslininkų.
Įpratusiems, kad visuomeniniai pastatai auga tik iš valdžios malonės, biudžeto lėšų arba ES pagalbos, reiktų suvokti, kad šiuolaikiniame pasaulyje stambesnius komercinius projektus augina potencialūs naudotojai. Dalis jų išleidžiamų pinigų nuomos forma finansuoja prekybininkams ir paslaugų tiekėjams reikiamo ploto atsiradimą. Verslininkas gali svajoti pastatyti, bet jeigu prekybininkai prieš statybas pasirašydami nuomos sutartis netikės savo sėkme, popieriniai ketinimai liks dulkėti stalčiuose.
Kalbant apie gyventojų skaičiaus kitimą mažesniuose miesteliuose, milijoninės investicijos į prekybinius pastatus, pirmiausia, yra pasitikėjimo ateitimi ženklas, pritraukiantis daugiau dėmesio ir padrąsinantis kurti paslaugų įvairovę. Kol kiti tirpstantys regioniniai miestai už savo teises kovoja politiniais metodais, Trakai turi puikią galimybę atsisukti į augantį Vilnių ir kreiptis į sostinės gyventojus.
Didžiausias Vilniaus miesto satelitas – Trakai – yra be konkurencijos dažniausiai sostinės svečių lankoma vieta. Visus žavi pilis, karaimų namų eilės, smulkioji prekyba, ežerai, kibinai. Tačiau iš Vilniaus atvykstantys turi ir paprastesnių poreikių, nei pavalgyti restoranuose arba sudėti „paukščiukus“ ant lankytinų vietų sąrašo. Modernios prekybinės infrastruktūros trūkumo keliami nepatogumai palieka žymę užsieniečių atmintyje, nes jie kitaip suvokia aptarnavimo kokybę. Nors trakiečių akys prie aplinkos jau priprato, daugiau nei prieš dešimtį metų atidarytos parduotuvės jau seniai netenkina turistų lūkesčių.
Dažnai girdimi pasisakymai apie poreikį iškelti prekybą už miesto dar kartą paryškina tai, kaip neteisingai mes ją suvokiame. Prekybos centrai būna labai įvairūs. Agresyviomis kainomis pasižymintys mažmeniniai parkai ar stambios parduotuvės iš tiesų nedera prie senamiesčių. Kita vertus, prekybos centrai koncentruoja srautus, skatindami nekilnojamojo turto ir paslaugų infrastruktūros plėtrą. Iškėlus juos, senamiesčiai merdi, o miestai praranda trauką ir regioninę svarbą.
Todėl siekiant didžiausios naudos augti ir gražėti norinčiam miesteliui turi būti rastas kompromisas. Bet ne kategoriškais pareiškimais, o suprantant ir atsižvelgiant į visų dalyvių poreikius. Nes praleidus progą vienoje svarbiausių susisiekimo prasme vietų pastatyti ką nors gražaus ir naudingo, kitos gali tekti laukti dešimtmečius.
Laurynas Mituzas prisistato kaip nepriklausomas prekybos centrų konsultantas
