Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Leonidas Donskis: Europietiškas solidarumas slypi kultūroje

Man tenka malonumas ir garbė pasidalyti savo samprotavimais tema, kuri man labai artima. Ji artima ne tik todėl, kad esu Europos Parlamento narys, turbūt ji man dar artimesnė kaip kultūros žmogui, pedagogui. Tai Europa, Europos vienovė ir skirtybės. Paprastai mes apie Europą kalbėdami dar vadovaujamės ta samprata, kuri formavosi tuo metu, kai Lietuva buvo izoliuota. Izoliuota iš Europos politinio, kultūrinio, intelektinio gyvenimo. Ir mano paties jaunystėje Europa buvo tapusi sąvoka, kuri nebuvo taikoma mums patiems. Nors protu puikiai supratome ir žinojome, kad Lietuva iki Antrojo pasaulinio karo buvo Europos valstybė, dalyvavo Tautų Lygoje Ženevoje ir apskritai buvo visateisė Europos procesų dalyvė, vis dėlto izoliacija privedė prie to, kad mums Europa asocijavosi tik su Vakarų Europa. O ta tragedija, kai Europa buvo padalyta, skilusi ir kurią kaip niekas kitas puikiai nusakė Milanas Kundera esė „Vidurio Europos tragedija“, privertė mus pakoreguoti žodyną.

Mes Europos sąvoką taikėme kitiems – mes jos netaikėme sau. Ir mums, rytų ir vidurio europiečiams, kurie yra tokie patys europiečiai, visateisiai Europos nariai ir dalyviai, kaip ir vakarų europiečiai, visada atrodė, kad Europa – visų pirma Prancūzija, Vokietija, Anglija, Italija, Ispanija, bet jokiu būdu ne šalys, esančios į Rytus, kažkur nuo Reino. Iš tikrųjų reikalas tas, kad Europa yra tam tikra dimensija, kuri šaukte šaukiasi istorinės perspektyvos, istorinio žvilgsnio. Europos niekada nesuprasi, jei kalbėsi iš labai trumpalaikės perspektyvos. Jeigu mes kalbėsime apie Europą dabar, mums kils pagunda sutapatinti ją su Europos Sąjunga, su didele organizacija, su galbūt ateities konfederacine ar federacine valstybe. Bet iš tikrųjų Europa yra daug senesnė sąvoka.

Leiskite pradėti nuo gerai žinomo fakto. Europa gimė kaip antikinės graikų kultūros (visų pirma, filosofinės minties ir literatūros), romėnų politikos ir teisės bei krikščionybės derinys, kai, žlugus Romos imperijai, galima sakyti, jos vardu prisidengę buvę pagonys, buvę barbarai, patys išplėtojo Europą krikščionybės pagrindu ir sukūrė tam tikras formas, kurios pradėjo vienyti Europos tautas. Nors Europa daug šimtmečių buvo draskoma karų, o tie karai buvo ir ekonominiai, ir politiniai, ir religiniai, faktas tas, kad iš tikrųjų Europoje būta kažkokio visus persmelkiančio jausmo, jog šitos tautos, šitos kultūros priklauso kažkam bendram.

Tai kokia gi ta vienovė? Pradėčiau nuo to, kad viduramžių Europa buvo visiškai suvienyta ir persmelkta krikščionybės, lotynų kalbos, universitetų kultūros, kurioje neretai studentų tautybės netgi išnykdavo. Jie (ar kalba eitų apie lietuvius, studijuojančius Prahos universitete, ar apie Sorbonoje studijuojančius vokiečius ar italus) tiesiog buvo bendruomenės nariai, atsidavę tam pačiam edukaciniam idealui, besimokantys, studijuojantys. Visi puikiai suprato, kad, dalyvaudama Aristotelio, Platono, Tomo Akviniečio, šv. Augustino, bažnyčios tėvų minties, krikščionybės, antikinės filosofijos erdvėje, ši bendruomenė, be jokios abejonės, dalyvauja palaikant ir formuojant bendrus pamatus.

Kita vertus, norėčiau paliesti dar vieną labai įdomų europietiškumo aspektą. Mūsų dienomis neretai kalbama apie tai, kad europiečiai turi būti formuojami per kažkokią ypatingą švietimo sistemą. Prisipažinsiu, kadangi žinau ir ypač myliu Europos kultūros istoriją, kartais man kelia šypseną kalbos apie tai, kad turime sukurti kažkokį europietį. Iš tikrųjų jau labai seniai europietiškumas arba dalyvavimas kelių kultūrų erdvėje tapo neatsiejama daugybės menininkų, mąstytojų gyvenimo dalimi.

Vienas iš tokių unikalių atvejų, kai labai skirtingos kilmės žmonės iš vienos kultūros persikeldavo į kitą ir kai juos siejo kažkokie bendri idealai, yra Renesanso humanistų draugystė. Didis olandų mąstytojas, rašytojas, humanistas Erazmas Roterdamietis – žmogus, tapęs simboline figūra, labai artimai bičiuliavosi su Anglijos filosofu, politiku, teisininku Thomu More'u. T.More`as katalikų pasaulyje žinomas kaip šventasis, nes 1535 m. buvo kanonizuotas, o anglikonams, kadangi Anglija nėra visiškai katalikiška šalis, jis – seras T.More'as, lordas kancleris bei antspaudo saugotojas ir ypač artimas Henrikui VIII žmogus.

Olandą E.Roterdamietį ir anglą T.More'ą siejo konservatyvi ištikimybė katalikybei – abiejų būta katalikų. Mes žinome, kad T.More'as už savo tikėjimą padėjo galvą, nes atsisakė prisiekti Henrikui VIII, kaip naujai Anglijos bažnyčios galvai. Kitaip tariant, jam buvo baisi ir absurdiška mintis, kad Romos popiežiaus vietą Anglijoje gali užimti Anglijos karalius. Jis atsisakė tai padaryti ir buvo apkaltintas išdavyste. Egzekucija įvyko 1535 m. ir, kaip minėjau, po 400 metų bažnyčia jį kanonizavo. Mirdamas T.More'as ištarė garsiąją frazę „Geras tarnas, bet visų pirma – Dievo tarnas“.

T. More`as ir E. Roterdamietis susidraugavo Paryžiuje, iš graikų į lotynų kalbą versdami antikinės Graikijos sirų kilmės, graikiškai rašiusį komediografą Lukianą. Netgi savo „Pagiriamąjį žodį kvailybei“ E. Roterdamietis parašė turėdamas omenyje T.More'ą: pavadinimas „Moriae encomium“ („Pagiriamasis žodis kvailybei“) buvo sukonstruotas turint omenyje fonetinę asociaciją – T. More`o pavardę ir žodį „moria“ (kvailybė). Žinoma, T.More'as kaip niekas kitas buvo tolimas kvailybei, ir E.Roterdamietis tai puikiai suprato. Vis dėlto tai buvo bičiulystė, kuri dalijosi viską: meilę antikiniam kanonui, klasikinei literatūrai, filosofijai, humorui.

Olandą E.Roterdamietį ir anglą T.More'ą siejo konservatyvi ištikimybė katalikybei – abiejų būta katalikų

Į šitą bičiulystę įsiterpė dar vienas žmogus – Flandrijos knygų leidėjas, Antverpeno miesto sekretorius, politikas ir rašytojas Pieteris Gillisas. P.Gillisas tapo ir T.More'o literatūriniu herojumi. Knygoje „Utopija“ T.More'as aprašė savo misiją Antverpene. Kartu su Anglijos karaliaus svita jis atvyko į Antverpeną derėtis dėl labai svarbaus prekybos kontrakto – sutarties dėl avikailių. Tai buvo didžiuliai pinigai ir itin svarbi misija. Taigi T.More'as apsistojo Antverpene, savo bičiulio P.Gilliso namuose. Kadangi lotyniškai parašyta „Utopija“ mini P. Gilisą kaip Petrus Aegidius, ir lietuviškame vertime jis figūruoja kaip Petras Egidijus. Paskui ten įsiterpia ir sugalvotas personažas, visiškai fiktyvi figūra Rafaelis Hitlodėjas – portugalų jūreivis, kuris ir pasakoja istoriją apie stebuklingą salą. P.Gillisas ir T.More'as netgi išlaikė Roterdame neturtingai gyvenusį Erazmą, kuris neretai kentė nepriteklių. Tuo tarpu T. More`as gyveno turtingai, nes buvo aukštas politikas ir Henriko VIII rūmuose jam nieko nestigo, lygiai taip pat pasiturimai gyveno ir P.Gillisas.

Tokia buvo flamando, olando (tuo metu tarp flamando ir olando skirtumų nebuvo, jie atsirado vėliau) ir anglo draugystė, į kurią įsiterpė ir genijus vokietis. E.Roterdamietis puikiai pažinojo ir jam didelį įspūdį padarė portretistas iš Vokietijos Hansas Holbeinas jaunesnysis. Jo tėvas taip pat buvo geras tapytojas, bet sūnus gana anksti pasireiškė kaip genialus portretų meistras. H.Holbeinas gyveno daugelyje šalių, galiausiai Erazmas jį rekomendavo T. More`ui, o šis – karaliui Henrikui VIII. Kas atsitiko? Lemtingai pasikeitė visa H.Holbeino biografija. H. Holbeinas ne tik nutapė patį  VIII sūnų Edvardą VI – berniuką, kuris buvo karūnuotas, bet labai anksti mirė, kurį vėliau knygoje „Princas ir elgeta“ įamžino Markas Tvenas. Dar daugiau, H.Holbeinas įamžino ir T.More'ą. Jie tapo draugais, o dabar nuostabaus grožio T.More'o portretas, mano paties mėgstamas meno kūrinys, kabo Niujorke, Fricko kolekcijoje. Jis įamžino ir E.Roterdamietį. Tiesa, patį P. Gillisą nutapė jau kitas meistras – Antverpene gyvenęs Quintenas Matsijsas, puikus tapytojas, bičiuliavęsis su P.Gillisu. Taigi iš bičiulystės gimsta humanistų ryšys. Jie visi – skirtingų kultūrų žmonės.

Vadinasi, vienovė ateina per kažką, ką aš įvardyčiau kaip bendrą Europos denominaciją, bendrąjį vardiklį. Tas bendrasis vardiklis – meilė graikų ir lotynų kalboms, klasikiniam paveldui, bažnyčiai, bažnyčios tėvams, išsilavinimui, knygoms. Be abejo, jų visų būta išsilavinusių, šviesių žmonių. Be to, jie visi mokėjo daug kalbų, nors susirašinėjo lotyniškai. Vadinasi, jau tuo metu Europa buvo sukūrusi daugiakalbę, daugiakultūrę erdvę, tad nuostabą keltų kalbos apie tai, kad iki šiol esą Europa nebuvo sukūrusi europiečių, mes turime juos sukurti.

Europos unikalumą atveria ir kiti dalykai, leidžiantys apie Europą kalbėti kaip apie įvykusį istorijos faktą. Nė akimirkos neabejoju, kad egzistuoja ne tik unikalios nacionalinės kultūros, bet ir Europos kultūra. Pvz., prisiminkime tokius žmones, kaip Paulius Rubensas. Nuo vaikystės labai mėgstu Rubenso, flamandų religinę bei baroko olandų, flamandų tapybą ir žinau, kad Rubensas patyrė nemenką italų įtaką – jis ir gyveno, ir dirbo Italijoje. Rubensas ir pats labai stipriai veikė kitų kraštų tapybą. Vis dėlto labai ilgai nežinojau, kad Rubenso būta erudito, mokėjusio daugybę kalbų. Rubensas kalbėjo vokiškai, nes gimė Vokietijoje, Zygeno mieste: jo tėvas buvo kalvinistas ir kurį laiką negalėjo gyventi Antverpene, todėl gyveno Vokietijoje, buvo pirklys. Vėliau Antverpene Rubensas išmoko olandų kalbą. Dirbdamas Milane, Genujoje išmoko kalbėti itališkai ir netgi labai stipriai paveikė italų tapybą. Jis puikiai mokėjo ir ispanų kalbą. Jau nekalbu apie anglų kalbą – Rubensas buvo Kembridžo universiteto garbės magistras.

Taigi Rubensas buvo pictor doctus, t.y. menininkas eruditas, mokytas dailininkas. Jį pagerbė ir anglai – Oksfordo universitete, prie pagrindinės bibliotekos, jam stovi paminklas. Rubensas yra vienas iš Europos įsikūnijimų, nes daug kur gyveno, jo būta politiko ir diplomato, jis buvo artimas Diego Velázquezo draugas, nors Antverpenas ir Ispanija buvo supančioti labai sudėtingų santykių. Flandrija buvo vadinama ispaniškais Nyderlandais, taigi Ispanija valdė Flandriją ir tuo metu, kai olandai pradėjo vaduotis iš ispanų jungo. Viena iš priežasčių, kodėl kalvinizmas neįsigalėjo Antverpene, ir buvo labai stipri ispanų įtaka. Rubensas tapo Antverpeno ambasadoriumi Ispanijoje, vėliau – Anglijoje, bet, nepaisant to, jį siejo labai artima draugystė su D. Velázquezu. Jie net buvo suplanavę kelionę į Italiją, bet šiai svajonei nebuvo lemta išsipildyti, nes 1640 m. Rubensas mirė, o D. Velázquezas jį pergyveno 20 metų. Tačiau Rubensas visur paliko savo žymių. Jis padarė didžiulę įtaką portretinei anglų tapybai, ispanams, jo nuostabi barokinė religinė tapyba darė įtaką visai Europai, jis kalbėjo visomis Europos kalbomis.

Rubenso mokinys – taip pat genijus Anthony's van Dyckas, kaip ir mokytojas, Anglijoje gavęs sero titulą, įšventintas į riterius. A.van Dyckas puikiai kalbėjo vokiškai, olandiškai, angliškai, prancūziškai, itališkai, ispaniškai. Jis nukeliavo į Angliją ir tarnavo Karoliui I – tam pačiam karaliui, kuris per puritonų revoliuciją, Kromvelio revoliuciją, buvo nukirsdintas. Karolis I A.van Dycką paskyrė karališkuoju tapytoju ir A.van Dyckas, flamandas, katalikas, anglų portretinei tapybai padarė tokią įtaką, kad vėliau seras Joshua Reynoldsas arba Thomas Gainsboroughas savo įkvėpėju laikė ne tik Rubensą, bet ir A. van Dycką. Taigi flamandai įkvėpė anglų portretinę tapybą ir galima drąsiai sakyti, kad unikalūs A. van Dycko portretai – vaikų, senų žmonių, aristokratų, paveikė visą Europą.

Rubenso mokinys – taip pat genijus Anthony's van Dyckas, kaip ir mokytojas, Anglijoje gavęs sero titulą, įšventintas į riterius

Skirtybės akivaizdžios. Jau minėjau: T.More'as – anglas, P.Gillisas – flamandas, Erazmas Roterdamietis – Roterdamo olandas, Rubensas ir A.van Dyckas – Antverpeno flamandai. Visi jie dalyvauja Europos – italų, ispanų, anglų – kultūroje. Tos kultūros aiškiai persmelktos didžiųjų epochų. Jeigu manęs paklaustų, kas gi ta Europos vienovė suvokiant skirtybes, sakyčiau – didžiosios epochos.

Renesansas nėra iki galo nei italų, nei flamandų. Taip, mes sąlygiškai kalbame apie Šiaurės ir Pietų Renesansą, bet neužmirškime, kad, su visa mano meile ir pietetu italų Renesansui, ir Venecijos tapytojai patyrė nemenką flamandų įtaką. Pvz., Giovanni Bellini, genialus Venecijos tapytojas, puikiai žinojo Flandrijos tapytojus, vadinamuosius flamandų primityvus, ankstyvąją religinę tapybą. Didelę įtaką italams padarė tokie meistrai, kaip Rogier van der Weyden'as, Hugo van der Goesas, Hansas Memlingas. H.Memlingo įtaka akivaizdi Pietro Perugino`ui, o juk tai Rafaelio mokytojas. Kitaip tariant, perskyros, riboženkliai atrodo gana sąlygiški – Renesansas europinis, jis persmelktas bendros dvasios, nesvarbu, kad askezė, veidai flamandų paveiksluose skiriasi nuo religinio jausmo italų paveiksluose. Skirtumų yra, bet yra ir viską persmelkiantis, gilus religinis jausmas, sykiu, galima sakyti, ir europinis jausmas, kuriame mes galime aptikti esminių Europos sąvokų, tokių kaip kančia, laisvė, tikėjimas, viltis.

Muzikos pasaulis kelia dar stipresnį jausmą, kad Europa egzistavo kaip labai stipri vienovė. Verta prisiminti muzikos pasaulio žmones, kurių net tautybė nėra savaime aiškus reikalas. Šiandien mes neabejojame, kad G. F. Hendelis buvo vokiečių kompozitorius. Tačiau neužmirškime, kad italai jį laikė savu, jis buvo tikras italų operos herojus, operinės muzikos kūrėjas, tobulai kalbėjęs itališkai ir įkvėpęs italų kompozitorius, nuolatos lankęsis Italijoje. Lygiai taip pat savu jį laiko anglai: jis tarnavo Anglijoje, Londone, buvo karališkasis kompozitorius, ir jo patys gražiausi, brandžiausi kūriniai sukurti Anglijos laikotarpiu. Taigi jis yra Friedrichas Händelis vokiečiams, bet Frederikas Handelis anglams. Ir, kaip minėjau, italai taip pat jį laiko savu – barokinė muzika yra persmelkta italų dvasios.

Kažkas be galo itališko yra Johanno Sebastiano Bacho muzikoje. Nors J.S.Bachą mes laikome vokiečių genijumi, bet, sutikime, jo pasaulietinės kantatos, pvz., „Nežino, kas yra skausmas“ („Non sa che sia dolore“), yra persmelktos vivaldiškos ir itališkos dvasios. Taigi concerto grosso (trijų dalių koncertas, kurį sukūrė italai) yra itališka forma, persmelkianti vokiečių kūrybą. Ar kalba eitų apie Georgą Filipą Telemaną, ar J.S.Bachą, ar Hendelį, tai itališka forma. Tema con variazioni arba concerto grosso yra itališka forma, kuri persmelkia ir Vokietiją, visus baroko kompozitorius, ir man, tiesą sakant, šie dalykai nėra savaime aiškūs.

Pasakysiu dar didesnę provokaciją. Kalbant apie Wolfgangą Amadeusą Mozartą, mane labai dažnai aplanko jausmas, kad XXI a. arba XX a. tautos ir kultūros labai savinosi genijus. Taigi natūralu, kad austrai labai savinosi W.A.Mozartą. Tačiau man neatrodo lengvas klausimas, koks skirtumas tarp vokiečio Ludwigo van Beethoveno, austrų Franzo Josepho Haydno ir W. A. Mozarto, kurie visi ilgą laiką gyveno Vienoje, visi gavo tas pačias pamokas. Tarp kitko, be Johanno Georgo Albrechtsbergerio kompozicijos vokalinio meistriškumo, visi mokėsi pas Antonio Salieri, kuris tikrai buvo ne nyki vidutinybė, o didis muzikos pedagogas. Taigi visi, netgi Franzą Schubertą, vėliau vokalinio meistriškumo mokėsi pas italą A.Salieri, visi tobulai mokėjo italų kalbą.

W.A.Mozartas, persmelktas italų dvasios, save pagal to meto sąvokas laikė italų kultūrą mylinčiu vokiečiu, austrai jau vėliau jį laikė savu, tad perskyros nėra jau labai paprastos. Žmonės tuo metu save laikė, galima sakyti, to paties audinio dalimis. Šis kultūrinis audinys buvo unikaliai europietiškas: itališkai vokiškas ir paženklintas Vienos gyvenimo. Man atrodo, kad ginčai, kas yra kas, kiek W.A.Mocarto būta austro, kiek vokiečio, yra išvestiniai ir antraeiliai. Iš tikrųjų jų būta didžiųjų savo laikotarpio Europos kūrėjų. Žinoma, vokiečių kultūra ir kalba vaidina didžiulį vaidmenį, bet muzikinė italų įtaka yra lemtinga. Štai pavyzdžiai, parodantys, kad per skirtybes prabyla Europos vienovė.

Europos vienovė kalba formų kalba – kūrybos, tikėjimo, didžiųjų sąvokų, neretai kompozicijos. Manęs gana dažnai paklausia, ar man neatrodo, kad nėra Europos kultūros – yra lietuvių, latvių, lenkų, vokiečių, italų ar ispanų kultūra. Taip, pasakau, tai tiesa, aš niekada tuo ir neabejojau, tik neužmirškime, kad būta epochų, kada lietuviai kūrė lotyniškai, pvz., nepamirškime Mikalojaus Husoviano, Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus. Nepamirškime epochos, kai lietuviai studentai taip pat studijavo lotynų kalba, nepamirškime, kad ir Lietuvos istorijoje esama didžiųjų europiečių, kurie paženklino Europos trajektorijas.

Savo knygutėje „Mažoji Europa“, kuri pasirodė praėjusiais metais, aš esu aprašęs labai europietišką siužetą, kuris persmelktas ir lietuvių istorijos. Mes žinome, kad dabartinį Niujorko universitetą įkūrė olandai. Jis buvo įkurtas mieste, kuris vadinosi Naujasis Amsterdamas, o šį Naująjį Amsterdamą, be abejo, kūrė olandai. Harlemas yra tiesiog olandiško miesto pavadinimas, Bruklinas – ne kas kita, kaip suanglintas olandiškas vietovardis Breukelen.

Naujajame Amsterdame buvo įkurta pirmoji klasikinė gimnazija, kuri vėliau tapo aukštąja mokykla ir paklojo pamatus Niujorko universitetui. Kai buvo kuriama klasikinė gimnazija, skubiai reikėjo galvos, rektoriaus. Buvo galvojama apie žmogų iš Leideno universiteto ir stipriausias rekomendacijas gavo didelis eruditas Carolus Curtius, Leidene mediciną baigęs medikas, tobulai mokėjęs daug Europos kalbų. Taigi, ponios ir ponai, leiskite jums priminti, kad Carolus Curtius, tapęs šitos gimnazijos rektoriumi ir paklojęs pamatus aukštajam mokslui Niujorke, buvo lietuvis Karolis Kuršius. Karolis Kuršius – vienas iš brolių arijonų, atsidūrusių Leidene, studijavo mediciną ir vėliau tapo olandų ir Europos kultūros dalimi. Manau, toks siužetas, kai lietuvis atsiduria Leidene, vėliau – Niujorke ir kloja pamatus Europos tradicijos, Europos kultūros studijoms, yra labai europietiškas. Nelieka abejonių, kad mes dalyvaujame skirtybių ir vienovės dramoje arba skirtybių ir vienovės koncerte.

Leiskite prieiti prie amžiaus, kuris, matyt, labiausiai mus domina. Be abejo, reikėtų kalbėti apie modernią Europą, apie XX a., apie lietuvių vaidmenį Europos vienovės ir skirtybių dramoje. Iškart noriu pasakyti, kad man svetimokas mėginimas kalbėti apie europiečius kažkokio fiksuoto mentaliteto požiūriu. Tikrai egzistuoja mentalitetas, kitaip tariant, kolektyvinė pasaulėjauta, tai nėra fiktyvus dalykas, bet suvokdamas, kaip tie dalykai kinta, nebūčiau linkęs labai pasikliauti fiksuoto mentaliteto aprašymais ir greičiau patikėčiau laiko mentalitetais (ką ir darė prancūzų mentaliteto istorikai, tyrinėję šitą lauką), bet atsargiai žiūrėčiau į tautų skirtumus arba apie kalbėjimą apie tautų skirtumus remiantis tautiniu charakteriu. Jis turbūt egzistuoja, bet man tai vis dėlto gana miglotas dalykas, todėl sakyčiau, kad skirtumai egzistuoja.

Be jokios abejonės, tiems skirtumams pamatus sukuria religiniai skirtumai. Mes žinome, kad Europoje dideli skirtumai radosi iš katalikybės ir protestantizmo skirtumų. Akivaizdu, kad dideli flamandų ir olandų skirtumai radosi iš katalikybės ir kalvinizmo skirtumų, nors kultūriškai tai labai artimos tautos. Galima sakyti, kad jie radosi iš to paties tautos kamieno. Tiesiog flamandų būta vos ne regiono ir vos ne savotiško flamandų kalbos dialekto. Tačiau šiandien tai kita tauta, ir visiškai akivaizdu, kad katalikai flamandai ir kalvinistai olandai tikrai dvi skirtingos tautos, o skirtumai tarp jų nėra tokie maži.

Niekada nepamiršiu, kad, dėstydamas Bolonijos universitete, galėdavau kalbėti apie lietuviškus, itališkus, rusiškus, prancūziškus siužetus, politinius ir filosofinius siužetus, mano studentai buvo lietuviai, italai, olandai, amerikiečiai, kanadiečiai, vokiečiai, serbai, kroatai, albanai

Lygiai taip pat akivaizdu, kad tarp tautų egzistuoja nemaži skirtumai, kuriems pamatus pakloja istorinė patirtis. Tai skirtumai tarp Rytų ir Vakarų Europos, ypač po XIX–XX a., skirtumai po imperijų, ypač po imperijų griūties, kai tautos, priklausiusios daugiatautėms imperijoms, tarkim, Austrijos-Vengrijos imperijai, staiga sukuria savo nepriklausomas valstybes ir, suprantama, tada atsiveria visiškai kiti kanonai: jos atranda savo nacionalinius autorius, pradeda kalbėti nacionalinėmis kalbomis.

Manau, kad XX a. Europos skirtybių išklotinė tik praturtėjo. Po Pirmojo pasaulinio karo, kai gimė ir Lietuva, ir Latvija, ir Estija, ir Suomija, ir Lenkija, kai politiniame žemėlapyje atsirado daugybė tautų, po Austrijos-Vengrijos iširimo, mes supratome, kad iš tikrųjų tautos tampa pagrindinėmis pasaulio politikos veikėjomis. Prie buvusių skirtumų, kurių būta luominių, kultūrinių, konfesinių, prisidėjo ir nemaža kalbinių skirtumų – tautos įtvirtino savo kalbas, kaip nacionalines kalbas.

Tačiau kokia gi lieka vienovė? Būta Renesanso, baroko, viduramžių kultūros su jos įstabia miestų kultūra, universitetais, ir buvo aišku, kad Europa vienijantis principas buvo krikščionybė. Kartu su krikščionybe veikė labai galingai antikinė graikų literatūra ir romėnų politika bei teisė. O kas gi dabar? Kadangi krikščionybė pasaulyje nebeturi tokių pozicijų, kokias turėjo anksčiau, kas vienija Europą dabar?

Neretai žmonės, skeptiškai žiūrintys į Europos vienovę, sako, kad apskritai Europa yra fiktyvi sąvoka, nes tai tik žemynas. Leiskite ne triuškinti šią poziciją, bet pasakyti, kad jai tikrai solidžiai atstovaujama: kad Europa yra tik žemynas, atvirai juodu ant balto parašė anglų istorikas Arnoldas Toinbi. Jis teigė, kad Europa, jos civilizacija yra problemiškas dalykas, nes Europa yra tiesiog žemynas ir ne daugiau. Tą patį pasakė ir Vokietijos kancleris Otto von Bismarckas. Mes tokių pasakymų išgirstume ir daugiau, bet visa tai, ką iki šiol sakiau, turėtų sustiprinti ir kontrargumentą.

Manau, kad Europa egzistuoja kultūriškai, šitas didysis paveldas man neįsivaizduojamas be tos vienovės, kuri yra iš tikrųjų persmelkusi visą didžiąją Europos kūrybą. Leiskite dar pateikti porą pavyzdžių. Mene jie labai akivaizdūs. Man jie akivaizdūs ne tik todėl, kad žmonės gali kalbėti daugeliu kalbų (tai jokia sensacija, pasaulyje būta išsilavinusių žmonių, kurie dalyvaudavo kitų šalių gyvenime), reikalas kitas.

Europos kultūroje vieni atrado kitus. Taip nebuvo, kad anglai patys įtvirtino Viljamą Šekspyrą, kaip genijų. Man Europos didybės pamatas ir būtų faktas, kad anglai šitiek amžių neigė V. Šekspyrą ir jo autorystę, tikėjo, kad didžiuosius kūrinius parašė Frensis Bacvonas ar Christopheris Marlowe, nes esą W. Shakespeare`o būta prastakilmio, kuris baigė tik Stratfordo prie Eivono gimnaziją ir, kitaip nei C. Marlowe, nebaigė universiteto. Žinoma, pamirštama, kad tuo metu Stratforde prie Eivono veikė labai gera gimnazija, kurioje mokiniai išmokdavo lotyniškai ir graikiškai. Taigi W. Shakespeare`as gana laisvai klasikinius autorius – Ciceroną, Titą Livijų, skaitė lotyniškai.

Tebūnie, anglai ilgai tikėjo, kad W.Shakespeare`as – fikcija. Kas įtvirtino W.Shakespeare`ą, kaip Europos literatūros genijų? Vokiečiai – „Audros ir veržimosi“ sąjūdis su jaunuoju Friedrichu Schilleriu ir Johannu Wolfgangu von Goethe, kurie iškėlė W.Shakespeare'ą, visų pirmą „Koriolaną“, kaip didžiąją savo vėliavą. Galima sakyti, kad netgi prancūzų klasicizmą, prancūzų klasicistinį paveldą ir poetiką, jie triuškino W.Shakespeare`o argumentais. W.Shakespeare`o eklektizmas, nutrinta riba tarp komedijos ir tragedijos vokiečiams tapo didžiuoju įkvėpimu. Jie įtvirtino W.Shakespeare`ą.

Pereikime prie tapybos. Kas XIX a. atrado genialiuosius olandų tapytojus? Prancūzai. Claude Monet atrado Franso Halso genijų. F.Halsas buvo gerbiamas Harlemo tapytojas, šv. Luko tapytojų gildijos autoritetas. Bet daug šimtmečių F. Halsas nebuvo laikomas vienu iš didžiausių Europos tapytojų. Jis toks tapo C.Monet ir kitų prancūzų impresionistų dėka. Jie F.Halsą matė kaip pirmtaką, žmogų, aplenkusį laiką, sukūrusį formą, kurią plėtojo patys.

Kaip atrastas D.Velázquezas? Tai Eduardas Manė pasakė, kad jis yra tapytojų tapytojas, genijus. Kas atrado Johaną Vermeerį? J.Vermeerį knygose apskritai nebūta. Jis mažai tapė ir ilgainiui buvo pamirštas. Kitaip nei Janą van Goyeną, kuris nutapė 2 000 darbų, J. Vermeeris viso labo nutapė apie 35 paveikslus. J.Vermeerį prikėlė Teofilis Torė, prancūzų meno kritikas, kuris iš meilės olandų tapybai net pasivadino Viljamu Burgeriu. Taigi prancūzai atrado olandų genijus.

Galbūt mažesnė sensacija, kad vokietis atrado vokietį. Johannas Sebastianas Bachas nebuvo laikomas didžiausiu baroko kompozitoriumi. Ilgą laiką už tėvą populiaresnis buvo sūnus Carlas Philippas Emanuelis Bachas. Žinomesnis buvo ir Georgas Philippas Telemanas. J.S.Bachą kaip vėliavą iškėlė kitas vokietis Felix Mendelssohnas.

Prisiminkime ir Michelangelo Merisi de Caravaggio, kurio būta didžio tapytojo. Bet juk Caravaggio išpopuliarino ir pavertė vienu iš didžiausių Europos tapybos autoritetų olandai – Rembrandto mokytojas Pieter Lastman ir pats Rembrandtas. „Di sotto in su“ (šviesa, sklindanti iš apačios į viršų), vadinamasis Caravaggio apšvietimas, šviesokaita, buvo naudota olandų karavadžistų – tai Utrechto miesto tapytojai, save laikę Caravaggio mokiniais. Taigi didieji olandų tapytojai visiškai atvirai seka Caravaggio ir įtvirtina jį kaip didį italų genijų. Šie akivaizdūs argumentai patvirtina, kad Europa egzistuoja. Čia vieni atranda ir iškelia kitus.

Pažvelgęs į XX a., drąsiai pasakyčiau, kad Lietuva su savo didžiaisiais europiečiais taip pat įsijungusi į pasaulį. Jokių abejonių nekelia, kad europietiškumas – ne tik talentas, ne tik kokybė, kurią atpažįsta ir kitos tautos. Lietuvių kultūroje būta ir yra nuostabių kūrėjų, bet yra žmonių, kurie objektyviai patenka į kelių kultūrų erdvę. Czesławas Miłoszas yra ir lietuvis, ir lenkas, ir europietis. C.Miłoszas, kuris save laikė lietuviu, kuris gimė Lietuvoje, Šeteniuose, kuris net Nobelio kalboje įvardijo Lietuvą, o ne Lenkiją, apie Lietuvą kalbėjo labai šiltai. Man atrodo, į lenkų kultūrą jis pateko todėl, kad XX a. įvyko istorinės dviejų kultūrų – lietuvių ir lenkų – skyrybos. Jei situacija būtų buvusi kitokia, jis neabejotinai būtų laikomas lietuvių poetu.

Taip pat ir Adomas Mickevičius, istoriškai žiūrint, yra lietuvis, lietuvių poetas, rašęs lenkiškai. Lietuvių literatūra lenkiškai buvo rašoma labai ilgai. Beveik visa Vilniaus literatūra parašyta kitomis kalbomis, tarp jų ir lenkų, bet ji – Lietuvos literatūros dalis. Taigi A.Mickevičius, C.Miłoszas – man jokių abejonių nekeliantys didieji Europos poetai, kūrėjai.

Tą patį pasakyčiau apie Lietuvos žydus, kurie tapo didžiaisiais europiečiais. Chaimas Sutinas, Jacquesas Lipchitzas gimė ir, kaip menininkai, formavosi Lietuvoje, Vilniuje netgi mokėsi tapybos (dailės mokėsi Ch. Sutinas). Vienas didžiausių Europos filosofų, garsiausias XX a. etikas Emanuelis Levinas – kaunietis, kalbėjęs lietuviškai. Patys lietuviai taip pat, be jokios abejonės, man yra didieji europiečiai. Negi kas suabejos, ar visai Europai priklauso Algirdas Julius Greimas, su kurio mokiniais, klausiusiais jo seminarų Paryžiuje, man teko bendrauti Danijoje, Suomijoje. Negi kas suabejos, ar Europos asmenybės buvo Vytautas Kavolis, Marija Gimbutienė.

Prisimenu, kartą V.Kavoliui, su kuriuo mane siejo ilgametė bičiulystė, jis buvo mano mokytojas, juokaudamas kalbėjau apie skirtumus tarp Amerikos ir Lietuvos lietuvių. Tada jis smarkokai atšovė, kad mes be reikalo įsivaizduojame, jog jie kažkokie ypatingi Amerikos lietuviai: „Visų pirma mes esame europiečiai, atsidūrę Amerikoje. Jeigu nori žinoti, kartą su M. Gimbutiene mėginome įsivaizduoti, kuo norėtume būti kitame gyvenime, kur ir kokiu laiku būtume buvę laimingi. Ir aš, ir M. Gimbutienė pasakėme tą patį – mes būtume buvę laimingi XIX a. pr., romantikų laikais, Vokietijoje, Tiubingene. Neverta galvoti, kad mus kažkaip paženklino Amerika. Ten patekę lietuviai turėjo savo, europietišką ir lietuvišką, patirtį.“

Šie pavyzdžiai byloja apie tai, kad neabejotinai egzistuoja europinės gijos, kurios labai svarbios ir mums. Apie tai, kad lietuvių kultūroje dalyvavo kitų tautų žmonės, žino ir mokiniai. Nieko nenustebintų faktas, kad lietuvių kultūros dalis yra žurnalistas ir rašytojas, šveicaras Juozas Eretas, smetoninėje Lietuvoje dėstęs Vytauto Didžiojo universitete. Lietuvių kultūros dalimi tapo kalbininkas Alfredas Senas, kurio sūnus, amerikiečių istorikas Alfredas Erichas Sennas taip pat labai svarbus lietuvių intelektinio gyvenimo dalyvis. Neatsiejama lietuvių kultūros dalimi tapo Rusijos vokietės ir Suomijos švedo sūnus Vosylius Sezemanas, legendinis filosofijos profesorius, dėstęs VDU, o po karo, grįžęs iš tremties, – VU. Lietuvių kultūros dalimi tapo didis rusų religinis mąstytojas ir kultūros istorikas Levas Karsavinas, nuostabia lietuvių kalba parašęs penkių tomų veikalą „Europos kultūros istorija“, o karo metais Vilniaus muziejuose jis netgi dirbo gidu.

Visi jie yra lietuvių kultūros žmonės, nors gimė visai kitur. L.Karsavinas – rusas, gyvenęs ir į Kauną atvykęs iš Paryžiaus. Vyborge (dabar tai Rusija, tada – Karelija, Suomija) gimė V. Sezemanas. Jis gyveno gyveno Marburge, o vėliau atvyko į Kauną. Visi – lietuvių kultūros žmonės, europiečiai, patys pasirinkę Lietuvą. Man atrodo, kad didieji europiečiai buvo ir tie lietuviai, kurie patys gyveno labai europietišką gyvenimą. Diplomatas, rašytojas Jurgis Savickis buvo vedęs danę, gyveno Danijoje, Suomijoje, vėliau, dirbdamas Tautų Lygoje (Ženevoje), – Šveicarijoje, karo metais atsidūrė ir Italijoje bei Šveicarijoje. Skaitant J. Savickio memuarų romaną „Žemė dega“, atrodo, kad tai vienas iš tų europiečių, kurie nusako Europos dramą kone geriau negu bet koks vakarietis.

Tiesą sakant, net to meto Vakarų literatūroje nėra memuarų, knygų, kurios paaiškintų, kokia tragedija buvo Antrasis pasaulinis karas arba, tarkim, Baltijos šalių okupacija. Tačiau J. Savickis parašė knygą, kuri yra tiesiog Europos masto ir kuri paaiškina, kas vyksta Europoje. Man visiškai nekelia abejonių, kad didis europietis yra ir Jurgis Baltrušaitis, sugebėjęs tapti rusų poezijos dalimi, įsiterpęs tarp Konstantino Balmonto, Aleksandro Bloko, Andrejaus Belo, Valerijaus Briusovo. „Penktasis B“ – taip jį vadina rusai, „Penktasis didysis B“ tarp rusų simbolistų. Kitaip tariant, man nekelia jokių abejonių, kad ir nedidelės tautos, turinčios tokią turtingą istoriją, kaip Lietuva, taip pat dalyvauja Europos tapatybių koncerte.

Taigi mėginsiu reziumuoti. Netikiu, kad mes turime klonuoti kažkokį europietį, išrasti kažkokius europiečius, kurie turėtų būti paruošti pagal Europos Komisijos programą Europos Parlamentui kažką ratifikavus. Man atrodo, kad tai kolosali kvailystė ir nieko bendra neturi su tais giliaisiais pamatais, kurie daug šimtmečių kūrė Europą. Man atrodo, naivu manyti, kad reikia specialiai kurti kažkokias visiškai naujas gaires tam, kad žmonės patirtų kažkokį ypatingą europietišką solidarumą. Jis slypi kultūroje. Jeigu mes neužmiršime Europos humanistų, didžiosios Europos intelektinės ir meninės kultūros, jeigu Lietuvos mokyklose bus rimtai studijuojama ir Lietuvos, ir Europos klasika, mums nereikės jokių specialių programų, kad sukurtume Europą – pakaks Europą prisiminti, kultivuoti, ir ji bus gyva knygomis, kultūra, intelektiniu gyvenimu.

Žinoma, kiltų klausimas, o kaip politika. Aš, atliepdamas lūkesčius tų žmonių, kurie tikisi kažką išgirsti iš Europos Parlamento nario, pasakyčiau, kad, be abejo, egzistuoja politinė europietiškumo dimensija. Suprantama, europietiškas solidarumas, kurį mėginama kurti, visų pirma būtų pagrįstas tautų lygybės ir pagarbos visoms Europos tautoms principais. Tie principai ir turėtų kurti politinę Europą, nes egzistuoja ne tik ekonominė Europa – akivaizdu, kad globalizacijos eroje niekas nenori būti maža ir nereikšminga šalimi.

Sutikite, globaliame pasaulyje, Kinijos, Indijos, Brazilijos pašonėje, nedidelėmis, mažytėmis šalimis tampa net Anglija, Prancūzija. Vadinasi, Europa nori būti svarbi, globali žaidėja, tai visiškai natūralu. tačiau ne tik ekonominė dimensija gali paaiškinti dabartinę Europos solidarumo idėją. Europa nenorėjo karų, Europos tėvai ar Robertas Schumannas, Jeanui Monnetui po karo puikiai suprato, kad Europa, turėdama didžiulį potencialą, iš tikrųjų baigia save nusiaubti karais. Po dviejų pasaulinių karų buvo aišku, kad Europa turi būti taikos federacija, o bendra anglies ir metalo pramonė kaip tik ir paklojo pamatus taikai: pramonės šakos, kurios tarnavo karui, kaip tik tapo bendra ekonomine vienijančia gija.

Tačiau Europą suklijuoti gali ne vien ekonominė Europa. Aš patikėsiu, kad Europa turi ateitį, kai lietuvių, danų, slovėnų teisės ir galimybės bus tokios pačios, kaip prancūzų, italų, vokiečių. Neabejoju, kad mažųjų tautų pripažinimas, pagarba jų istorijai, kultūrai būtų labai solidūs pamatai. Man patinka, kad viskas, ką Europos Parlamente sako parlamentarai, žaibiškai verčiama į nacionalines kalbas. Ten skamba 27 kalbos – net senoji gėlų kalba (airiai gali ja kalbėti ir ji iškart verčiama) ar Maltos kalba, kuri yra sudėtinga arabų, anglų, italų kalbų amalgama.

Tai nuostabūs dalykai, bet negalime pasitikėti vien tik aukštąja kultūrine dimensija, nes išeitų taip, kad europiečiai yra tik humanitarai ir eruditai. Tai netiesa. Negalima manyti, kad interesų ir investicijų kitose šalyse turintys Europos verslininkai yra tikrieji europiečiai. Negalima galvoti, kad tik Europos politikai yra tikrieji europiečiai – tai būtų labai naivu. Neabejoju, kad Europai tikrai reikia tam tikrų programų, bet jos neįmanomos be mokslo, švietimo ir kultūros.

Niekada nepamiršiu, kad, dėstydamas Bolonijos universitete, galėdavau kalbėti apie lietuviškus, itališkus, rusiškus, prancūziškus siužetus, politinius ir filosofinius siužetus, mano studentai buvo lietuviai, italai, olandai, amerikiečiai, kanadiečiai, vokiečiai, serbai, kroatai, albanai. Tai ir yra Europa. Kol politikai nesusikalba, neranda ateities scenarijų, jiems padeda rašytojai, studentai, jauni žmonės. Jiems padeda tie, kurie keliauja ir pamilsta kitus kraštus. Kai iš vienos savo studentės lenkaitės išgirdau, kad ji lietuvių kultūros ir istorijos studijas pasirinko dėl to, jog, pamačiusi Oskaro Koršunovo teatrą, negalėjo jo užmiršti, kad iš meilės lietuvių teatrui pasirinko lietuvių kalbos ir literatūros studijas, aš supratau, kad tai taip pat Europos kūryba. Kai matau, kad Lietuvą pasirenka ir domisi tie įvairių Europos programų studentai, kurie žino, kad tai C. Miłoszo, didžiųjų tapytojų, unikalios Vilniaus kultūros šalis, man atrodo, kad tai taip pat tyli Europos kūryba.

Galiausiai prisiminkime, kad buvo atvejų, kai politikai nerado sprendimų, tada į pagalbą atėjo kultūros žmonės. Dėl tam tikrų istorinių nuoskaudų (Vilniaus klausimas, L. Želigovskio istorija ir t. t.) tarp lenkų ir lietuvių būta pykčio, bet prisiminkime, kas pradėjo kalbėti ir tarp tautų nutiesė tiltus, kol galiausiai politikai rado būdų istoriškai sutaikyti abi tautas. Tai C. Miłoszas ir Tomas Venclova, jų laiškai „Vilnius kaip dvasinio gyvenimo forma“. Tai Jerzy Giedroycas Paryžiuje ir tie didieji kultūrininkai, kurie rado kelius, kai jų nerado politikai. Simboliška, kad net J. Gedroico žurnalas vadinosi „Kultūra“ – žurnalas, kuriam vadovavo aristokratiškos, bajoriškos lietuvių kilmės lenkų kultūros grandas J. Gedroicas.

Prisiminkime, kad nebūtinai ginklams žvangant mūzos tyli. Man atrodo, kartais būna visiškai priešingai – politikai bejėgiškai tylint ir neturint argumentų, kalbos bei vizijų, prabyla kultūra, istorija. Tikiu, kad jos prabils dar ne kartą ir kurs Europą – skirtybių ir vienovės Europą.

Paskaita skambėjo LRT Klasikos laidoje „Radijo paskaitos“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs