Jau girdėti balsų, kad „šis rodiklis, matyt, nėra toks pozityvus“. „Turbūt nieko iš to gero. Priešingai, greičiausiai tai tikra Lietuvos nelaimė“, – aiškina daugiau ir mažiau išmanantieji.
Lietuvių veržimasis į universitetus neretai stebina ir pašalinius stebėtojus, ir švietimo organizatorius. Vis raginama rengti planus, kad daugiau jaunimo pravertų profesinių technikos mokyklų duris, o universitetai būtų rezervuoti išrinktiesiems.
Skeptikams patarčiau atidžiau pasklaidyti tą pačią anksčiau minėtą EK ataskaitą. Joje pateikti duomenys rodo, kad jau nuo 2008–ųjų pradžios Lietuvos darbo rinkoje labai smarkiai, maždaug ketvirtadaliu, sumažėjo ne itin kvalifikuotų darbuotojų, ir ši tendencija išliko. Tuo metu aukštojo išsilavinimo darbuotojų skaičius darbo rinkoje didėjo net ir įsisiūbuojant finansų krizei (2008 metų IV ketvirtį jis išaugo 6,6 proc.). Tai liudija, jog Lietuvos visuomenė, paprasti piliečiai, jaunimas geriau suvokia visuomenėje susiklosčiusią padėtį ir Lietuvos ekonomikos raidą nei kai kurie ekspertai. Galima tik stebėtis, kad prieš keletą metų, nepaprastai padidėjus menkai kvalifikuotų darbuotojų poreikiui ir iki kosminių aukštumų šoktelėjus jų atlyginimams, atitinkamos profesijos vis dėlto netapo tokios populiarios, kaip buvo galima tikėtis. Ir ką gi, padėtis rinkoje staiga dramatiškai pasikeitė – specialistai, rengti tam, kad būtų patenkintas dirbtinai išpūstas poreikis, šiuo metu būtų pasmerkti nedarbui.
Verta neišleisti iš akių, kad išsilavinimas – ne tik individo turtas, bet ir visos visuomenės gėrybė.
Jaunimo noras įgyti aukštąjį išsilavinimą nėra koks tuščias įgeidis, iškrypimas ar nesusipratimas. Tokį poreikį skatina mūsų visuomenės sandara, įsivyravusi liberalizmo – be to, kraštutinės jo atmainos – sistema. Tai išsamiai atskleidžia ir aprašo Zenonas Norkus savo knygoje „Kokia demokratija, koks kapitalizmas?“ Įgyti siaurą profesinį išsilavinimą patrauklu tik tada, kai žmogus yra tikras, kad įsidarbinęs galės ilgus metus tobulėti ir siekti karjeros toje pačioje bendrovėje. Vadovaudamosi socialdemokratišku, arba reguliuojamos rinkos ekonomikos, modeliu pačių įmonių asocijuotos struktūros remia ir ugdo profesinio rengimo sistemą, kad ji paruoštų darbuotojus jų gamykloms ir įmonėms. Vienintelė Vidurio ir Rytų Europos valstybė, pasirinkusi tokį ekonomikos modelį, yra Slovėnija. Lietuvoje darbdaviai nesuteikia darbuotojams garantijų, liberali ir darbo rinkos reguliavimo sistema. Darbuotojų požiūris – atitinkamas: mūsų krašte lojalumas savai darbovietei yra vienas menkiausių Europoje. Kai vyrauja toks požiūris, suprantama, kad žmonės nori įgyti kuo bendresnio pobūdžio kvalifikaciją, aukštąjį, paprastai socialinių mokslų, išsilavinimą. Tai jiems garantuoja didesnes pasirinkimo galimybes, suteikia saugumo jausmą.
Mėginimas komandiniais metodais pradėti griežčiau reguliuoti besirenkančiųjų studijas proporcijas, tai yra bandymas plaukti prieš srovę, turėtų liūdnų pasekmių. Dar daugiau žmonių išvyktų studijuoti ir dirbti užsienyje, kiti jaustų, kad laužomi jų likimai.
Beje, ir kiti EK ataskaitos duomenys, susiję su Lietuva, byloja apie reiškinius, būdingus kraštutinei liberalizmo sistemai. Lietuvoje daug jaunimo studijuoja universitetuose, tačiau Europoje itin populiari mokymosi visą gyvenimą sritis apleista: čia velkamės uodegoje. Kitaip ir negali būti, nes mokymasis visą gyvenimą paprastai yra darbdavių investicijos į savų darbuotojų kvalifikacijos kėlimą. Lietuvoje, kur darbuotojų lojalumas savo bendrovei menkas, darbdaviai nemato tokių investicijų prasmės. Valstybinės programos ir projektai čia vargu ar ką pakeis.
Galų gale galima paguosti ir nepatenkintuosius. Nors Lietuva pirmauja pagal jaunimo, baigiančio aukštąsias mokyklas, skaičių, 25–64 metų žmonių grupėje mūsų valstybė niekuo neišsiskiria. Aukštąjį išsilavinimą turi 30,4 proc. lietuvių – daugiau nei yra ES vidurkis, tačiau 11 ES valstybių jį viršija. Pačioje ES garsiai kalbama, kad ES būtina lygiuotis į JAV ir Japonijos laimėjimus šioje srityje – ten aukštuoju išsilavinimu gali pasigirti 40 proc. minėto amžiaus grupės gyventojų.
Verta neišleisti iš akių, kad išsilavinimas – ne tik individo turtas, bet ir visos visuomenės gėrybė. Juk pažanga, kurios siekiame, reikalauja visos visuomenės pastangų, aukštesnio jos išsilavinimo lygio, kritinės išsilavinusių žmonių masės.
