Bet dar keistesni dalykai dedasi dėl pilietybės suteikimo išimties tvarka. Bene garsiausias toks atvejis yra susijęs su nušalintojo prezidento Rolando Pakso sumanymu – pilietybės suteikimu sumokėti už milijono litų paramą verslininkui Jurijui Borisovui. Ši apkaltos proceso ašimi tapusi istorija tikriausiai įskiepijo Lietuvos vadovams paranoją, kurios užteks ilgam.
Vėlesnis krepšininkės Katie Douglas mėginimas gauti Lietuvos pilietybę nebuvo susijęs su jokia parama per rinkimus ir politine korupcija. Tačiau prezidentui Valdui Adamkui pasirodė, jog kelerius metus žaisti lietuviškame klube ir siekti, kad moterų rinktinė patektų į olimpiadą, – negana. Tąsyk motyvuota, kad pajėgi krepšininkė jau esanti pakankamai apdovanota (gavo medalį) ir kitas „prizas“ jai būtų perteklinis. Dėl šio vertinimo apskritai galima būtų ginčytis, tačiau V.Adamkaus „taupumo ir atsargumo“ rezultatas labai jau banalus – olimpines žaidynes Lietuvos krepšininkės matė kaip savo ausis.
Sportininkė negyvena Lietuvoje – tai tiesa. Buto Šiauliuose neturi ir šlepečių porą kartų per metus neaplanko.
Dabar pilietybės negavo už Lietuvą tarptautiniuose turnyruose čiuožianti ir lietuvių kalbos besimokanti amerikietė Katherine Copely. Ji taip pat nieko nepapirkinėjo ir per rinkimus nerėmė. Pilietybės komisijos išminčiai ir prezidentė Dalia Grybauskaitė nusprendė, kad sportininkė yra „nepakankamai integruota“ į Lietuvos visuomenę. V.Adamkaus „principingumo“ atvejis tąkart sukėlė diskusijų, o dabartinę prezidentę mylinti tauta linkusi neabejoti jos sprendimų tobulumu. Viskas būtų gerai, jei pilietybės suteikimo precedentai leistų suprasti nors kiek aiškesnį „integruotumo“ kriterijaus apibrėžimą.
Sportininkė negyvena Lietuvoje – tai tiesa. Buto Šiauliuose neturi ir šlepečių porą kartų per metus neaplanko. Na ir ką, tai gali būti rimta klaida, nes Lietuvos teismai tokį argumentą labai vertina ir pateikus jį, kaip byloja istorija, leidžia net įsikraustyti į rūmus S.Daukanto aikštėje. Dar vienas rimtas integracijos nepakankamumo įrodymas – padėti čiuožėjai nepaprašė Viktoras Uspaskichas. Mat tokiam Mansurui Sadekovui užteko šio politinio biznieriaus rezoliucijos – neprireikė net Pilietybės komisijos pritarimo. Pakako to, kad V.Uspaskicho ūkyje dirbantys mėsininkai ir pagalbiniai darbininkai tuo pat metu atsitiktinai paaukojo pinigų ir padengė šimtatūkstantines V.Adamkaus rinkimų kampanijos skolas.
Didžiausias nemalonumas – koks nors tautinio grynumo fanatikas būtų inicijavęs kreipimąsi į KT.
Kas būtų nutikę bloga, jei V.Adamkus būtų suteikęs pilietybę krepšininkei, o D.Grybauskaitė – čiuožėjai? Sporte jos galėjo nuvilti nebent ateities rezultatais. Dabar nusivylimo išvengta – į olimpiadas tautiškai oriai nevažiuojame. Kokių bėdų galėjo rastis politikoje? V.Adamkui kai kurie R.Paksą menantys ir mylintys rėksniai grasino apkalta, bet tai, kaip jau minėta, – nei šis nei tas. Įrodymų, kad tai būtų buvęs atsidėkojimas už paslaugas, nepateikta. Be to, minėto M.Sadekovo atvejis aiškiai parodė, kad apkalta gresia ne visiems net tada, kai pinigai sumokami.
D.Grybauskaitei taip pat niekas negrėsė. Didžiausias nemalonumas – koks nors tautinio grynumo fanatikas būtų inicijavęs kreipimąsi į KT. Šis juk ne visada pasiklysta tarp trijų pušelių, gal būtų kiek patikslinęs mistinį integracijos kriterijų ateičiai ir – kas žino – apraminęs R.Pakso pėdomis bijančių žengti valstybės vadovų paranoją.
Kol tai nepadaryta, su Lietuvos vėliava prakaitą lieti norinčioms sportininkėms galima pasiūlyti porą variantų. Galima paremti ką nors prieš rinkimus ar po jų, įgyti tokių užtarėjų kaip V.Uspaskichas. Jei į politiką veltis nenorima, galima fiktyviai tuoktis, o dar geriau – gimdyti. Komisijoms, prezidentams ir teismams to turėtų pakakti.
