Priminsiu – pernai birželio 29 d. Seimas patvirtino etatinį darbo užmokesčio modelį. Sutapimas ar ne – mokytojai jau atostogavo. Kyla įtarimų, kad taip tikėtasi išvengti organizuotų protesto balsų. Rudenį juk nebus kada – reikės vykdyti pokyčius. Rugpjūčio 30 d., kad nebūtų per mažai, dar paskelbti 2018–2019 mokslo metų įskaitų ir brandos egzaminų tvarkaraščiai. Abiturientams pasirinkti, kuriuos egzaminus laikyti, reikėjo jau spalio mėnesį (o menų, technologijų ir brandos darbo – rugsėjo). Prieš tai daugelį metų laiko apsispręsti buvo iki vasario pabaigos. Jaučiate skirtumą? Mokiniai, jų tėvai, mokytojai, manau, tikrai pajuto.
Įdomu, kiek valstybei kainavo paruošti užduotis ir visa kita tiems, kurie rinkosi nežinodami, ko gali prireikti stojant, ir vėliau į vieną ar kitą egzaminą neatvyko (rezultatai turėtų gerokai skirtis nuo ankstesnių metų būtent dėl šitų sprendimų). Bet vis tiek buvo deklaruojama, kad pokyčiai švietimo bendruomenės svarstymui pateikti, pastabos išklausytos, į jas atsižvelgta, įstatymai nepažeisti. Tikrai. Įstatymai nepažeisti. Nes paskelbta rugpjūčio 30 d., ne rugsėjį.
Kas dar įvyko šią vasarą? Neįtikėtina – staiga paaiškėjo, kad trūksta mokytojų. Kur jie dingo?
Kas dar įvyko šią vasarą? Neįtikėtina – staiga paaiškėjo, kad trūksta mokytojų. Kur jie dingo? Įdomumo dėlei žvilgtelėjau į archyvus. 2016 03 17 LRT laidoje „Dėmesio centre“ tuometinė ŠMM ministrė A.Pitrėnienė teigė: „Mes suskaičiavome ir pamatėme, kad yra 10 tūkstančių mokytojų perteklius, turime per didelę infrastruktūrą.“ Lietuvos darbo biržos atsakymuose žurnalistams 2018 spalio mėnesį akcentuojama, kad didžioji dalis bedarbių pedagogų gyvena didžiuosiuose šalies miestuose. 2018 12 04 ŠMM ministrė J.Petrauskienė, atsakydama į interpeliacijos klausimus, teigė, kad yra maždaug 6 000 pedagogų perteklius. Žinoma, minėjo ne visus miestus ir apskritis, kalbėjo apie pasiskirstymo netolygumus. Tačiau visgi... O šią vasarą sensacija – jų visur trūksta! O kur dingo tie 6 tūkstančiai?
Jeigu remtumėmės ministrių teiginiais, tai per 2016–2018 m. pradingo 4 tūkstančiai mokytojų, o nuo 2018 m. gruodžio iki birželio dar daugiau. Išėjo į pensiją, emigravo, pakeitė profesijas, numirė iš laimės suvokę, kad dabar jau tuoj tuoj taps prestižiniais? O gal po streikų persikvalifikavo į teroristus? Nes jų veiksmai, pasak kai kurių viešųjų asmenų, buvo tolygūs smogikams.
Įsivaizduokime, nueini į Užimtumo tarnybą ir sakai – toks ir toks patarėjas, toks ir toks aukštas Policijos departamento pareigūnas, dirbantis su ekstremaliomis situacijomis, galėtų paliudyti – turiu tam tinkamų įgūdžių ir patirties, esu tarp 6 tūkstančių tos pačios profesijos bedarbių. Ką galite pasiūlyti? Tave su džiaugsmu priima ir nukreipia teisinga linkme. Taip pamažu ir įvyksta tas pokytis – daugiau nei 10 tūkstančių per trejus metus. Čia pusiau juokais. Juokais per ašaras. O iš tiesų kol kas įžvelgiu tokią realybe tampančią tendenciją – vienos mokyklos slapta iš kitų bando pervilioti trūkstamus specialistus. Ir gerai dirbančios ugdymo įstaigos reklaminis šūkis greitu laiku bus „Turime beveik visus pedagogus.“
O kokia išeitis?
Gal galėtų tas laisvas vietas užimti tie, kurie kalbėjo apie lengvą mokytojų darbą, adekvatų atlygį, ilgas atostogas. Ir siūlė nepatenkintiems alternatyvų pasidairyti kitur. Pasidairė. Dabar galite eiti be konkurencijos. Arba galima atsivežti pigesnės darbo jėgos iš trečiųjų šalių. Ir iš ketvirtųjų... O ką – valstybė sutaupytų...
O jeigu rimčiau – kokius žingsnius/žodžius tokioje situacijoje tenka stebėti.
Pavyzdžiui, biologijos mokytojų numatomas poreikis – 10, universitetą baigs 16 studentų, bet duomenys rodo, kad dirbti ateis tik 2.
Siūloma didinti stipendijas besirenkantiems pedagoginės krypties mokslus, siūloma kompensuoti iki 10 tūkstančių eurų įsikūrimo išlaidų, siūloma padengti kelionėms iki ugdymo įstaigos skirtas lėšas... Kalbama apie milijoną tai problemai spręsti. Ar tikrai tai išeitys? Gerai, tarkim, kitais metais susigundys gerokai daugiau abiturientų. Įstos, pabaigs mokslus. Ir viskas – didžioji dauguma pasuks kitu keliu. Kaip 2018 08 28 „Švietimo naujienose“ teigė G.Padvilikis, MOSTA politikos analitikas: „Modelis leidžia prognozuoti, kiek ateis pedagogines studijas baigusių studentų į mokyklas. Ką galima matyti? Pavyzdžiui, biologijos mokytojų numatomas poreikis – 10, universitetą baigs 16 studentų, bet duomenys rodo, kad dirbti ateis tik 2. Vadinasi, 14 pasirenka kitą – ne mokytojo – kelią. O štai chemijos reikia net 24 mokytojų, bet prognozė rodo, kad dirbti į mokyklą ateis tik 1.“ Ir ŠMSM, ir Seimui tokia statistika ne paslaptis. Todėl ar tikrai logiškas ir realiai problemą sprendžiantis žingsnis didinant profesijos patrauklumą yra stipendijų kėlimas?
O tie pabaigę mokslus ir susigundę papildoma parama įsikurs, padirbės metelius-dvejus (kiek sutartyje bus pasirašyta), pamatys darbo krūvio, atsakomybės, reikalavimų ir užmokesčio koreliaciją, dar pasidomės perspektyvomis, pasidomės, kiek pradedančiam specialistui arba aukštos kvalifikacijos profesionalui mokama kitose srityse, ir išeis. Didžioji mažumos dauguma. Nes kol kas apie jokius kompleksinius sprendimus, jokius strateginius žingsnius net negalvojama. Atrodo, kad tiesiog norima nusipirkti ramybę visuomenei užmuilinant akis. Visai nebrangiai – milijonas už metus ramybės. Turbūt iki kitų rinkimų. O problema liks. Bet viliamasi – gal ne šiai valdančiai daugumai. Gal tik Lietuvai.
Taip ir šuoliuojame per vasarą. Rugpjūčio 12 d. žiniasklaidoje pasirodė informacija, kad R.Karbauskis žada nacionalinį susitarimą dėl švietimo. Pagaliau kas nors reikšmingo įvyks, prasidės ne imitacijos, o pokyčiai? Tik vienas iškalbingas faktas – dar 2019 02 13 švietimo bendruomenė priėmė tą rezoliuciją ir kreipėsi į parlamentines politines partijas dėl nacionalinio susitarimo kuriant tvarią švietimo sistemą. Ir būtent LVŽS oficialiai nedelegavo savo atstovo į darbo grupę. Viešieji ryšiai yra, o atstovo darbo grupėje vis dar nėra.
Beveik pabaigai. Kaip žinia, kiekviena Vyriausybė ateina su savo patvirtinta programa, kurią įsipareigoja vykdyti (dabartinė – nuo 2016 m. gruodžio 13 d. Nr. XIII-82 133). Mus domina III skyrius (Darnus švietimas, kultūra ir sportas) – kas sakoma nagrinėta tema. Gal čia nauja problema, užgriuvusi netikėtai? 133. „Visų lygių šalies mokyklose dirba daug vyresnių negu 50 metų pedagogų, o jaunų, iki 30 metų, mokytojų ir dėstytojų dalis nesiekia dešimtadalio visų šalies pedagogų. Pasirenkančių pedagogo kelią abiturientų skaičius mažėja, pretendentų studijuoti konkursiniai balai gerokai žemesni negu įstojusiųjų į populiariausias programas. Esant tokiai situacijai, ypač svarbu peržiūrėti pedagogų rengimo ir kvalifikacijos tobulinimo sistemą, pasiekti, kad ji tenkintų ambicingus švietimo kokybės lūkesčius, ir kartu sukurti tokias socialines ir ekonomines mokytojo darbo sąlygas, kurios laiduotų pedagogo karjeros prestižą.“
Dabar 2019 metai. Nuo dokumento priėmimo praėjo treji metai. Valdančiojoje daugumoje. Turint galią priimti sprendimus, perskirstyti finansus, tvirtinti biudžetą, keisti svarbiausių institucijų vadovus. Taip peržiūrėta pedagogų švietimo sistema, sukurtos tokios socialinės ir ekonominės mokytojų darbo sąlygos, kad pokytis (jeigu remtumėmės ŠMSM ministrių žodžiais) pajudėjo nuo 10 tūkstančių mokytojų pertekliaus iki nebenuslepiamo jų trūkumo. O kur dar streikai ir protestai. Tikrai patenkinti ambicingi švietimo kokybės lūkesčiai ir laiduotas pedagogų karjeros prestižas.
Ir visai pabaigai. Nauja šios vasaros žinia – R.Masiulis (dabar jau nebe ministras) paviešino – yra prašoma atskleisti ministerijos pavaldžiose įstaigose dirbusių Susisiekimo ministerijos auditorių tapatybes. Tų pačių, 17 įstaigų radusių įvairiausių pažeidimų, kurių nepastebėjo kiti auditoriai. Ką gali žinoti, gal asmeniškai padėkoti ruošiamasi arba, pavyzdžiui, nusiųsti mokytis tuos, kurie vis nieko niekaip dešimtmečiais nerado. Arba pagerbti už atkaklumą – juk kiek trukdė, kiek nenorėjo dokumentus duoti – o vis tiek rezultatas yra. Net abejonių turbūt nekyla, kad intencijos geros – pažiūrėkime į paties streiko krizę per kelias savaites suvaldžiusio R.Masiulio situaciją. Visada aukštos kvalifikacijos kompetentingiems žmonėms yra leidžiama dirbti ir spręsti valstybės problemas. Kad tik būtų patenkinti ambicingi (valstybės?) lūkesčiai.
Lilija Bručkienė yra Lietuvos švietimo darbuotojų profsąjungos narė, mokytoja.
