O mokykla toliau gyvens savo ritmu. Su kitais abiturientais, naujais mokiniais, su kitais nuotykiais ir išbandymais, su kitais stropuoliais, išdykėliais, keistuoliais, maištininkais ir mąstytojais.
Čia yra amžino mokyklų gyvybingumo paslaptis – kai besigraudinančius dvyliktokus pakeičia smalsiai ir viltingai žiūrintys pirmokai, o subrendusius, visus savo vaikų paauglystės viražus išgyvenusius orius tėvelius – labai nerimaujantys ir nuo pasaulio sunkumų besitikintys apsaugoti mažųjų artimiausi žmonės (mamos, tėčiai, seneliai, močiutės, tetos, dėdės ir kiti... ). Ir visi jie turi lūkesčių, susijusių su mokytojų misija – padėti žmogui užaugti. Ir tai skamba labai gražiai. Kaip ir siūlymas, kad mokytojo profesija būtų prestižinė. Nes šalyje, kuri yra sąmoninga ir besirūpinanti ateitimi, taip ir turėtų būti.
Čia ir baigiasi mano lyriškoji dalis, kuri parodė spindinčią mokyklos pusę, inspiruotą Paskutiniojo skambučio graudulio. O dabar ta kasdienybė, kuri yra tapusi rutina. Ji reikalauja atidesnio žvilgsnio, gal net tam tikrų vidinių procesų išviešinimo. Mokymas ir mokymasis gimnazijose šiuo metu vyksta VBE kontekste. Ir šį kartą pabandysiu gerai žinomus faktus pateikti šiek tiek kitoje šviesoje, nes visi reiškiniai yra daugiabriauniai, bet mes matome tik savo patirtims svarbų/suprantamą aspektą. Mokytojai taip pat.
Balandžio mėnesį prasidėjusi valstybinių brandos egzaminų sesija daugiausiai visuomenės dėmesio sulauks, kai bus paskelbti rezultatai. Bet jau dabar pasirodė ne vienas ir ne du straipsniai apie tai, kaip neįmanoma pamokų metu abiturientams pasiruošti valstybiniams egzaminams, kaip mokytojai sąmoningai neaiškina tam, kad paskui galėtų papildomai užsidirbti ir t.t.
Informacija, sakyčiau, labai tendencinga ir vienpusiška, kyla įtarimų, kad jos tikslas – kiršinti visuomenę ir diskredituoti mokytojus. Nes nepasitenkinimas švietimo sistema neslopsta, o pokyčiai labiau dekoratyvūs/deklaratyvūs nei esminiai. Todėl straipsniai, kuriuose mokykla parodoma kaip visų įmanomų blogybių priežastis, yra puiki prevencija prieš vieningą visuomenės poziciją ir reiklumą tiems, kurie priima strateginius sprendimus.
Panagrinėkime situaciją su korepetitoriais detaliau. Taip, korepetitoriai kai kuriems samdomi, bet priežasčių gerokai daugiau, jos nėra vienareikšmiškos – gal vaikas psichologiškai tvirčiau jaučiasi tada, kai jį moko ir individualiai, gal kuris visus vienuolika metų tiesiog ateidavo į mokyklą ne mokytis, o gerai praleisti laiką ir dabar nori kaip nors užkamšyti žinių spragas, gal pats negali prisiversti sėdėti prie knygų – neturi savarankiško mokymosi įgūdžių, todėl su juo papildomai dirbantis specialistas yra patikimas būdas siekti tikslų, o gal tėvams atrodo, kad rezultatai neatitinka jų lūkesčių, todėl geriau sumokėti pinigus ir tikėtis, kad tos lėšos – tai patikima investicija į ateitį.
Prieš savaitę oficialiai atsisveikinome su abiturientais. Linksmai, graudžiai, iškilmingai, komiškai – visaip.
Dar yra psichologinės vaikų problemos, didžiulė konkurencija stojant į tam tikras specialybes, mados tendencijos ir t.t. Tačiau viešojoje erdvėje pasirodanti informacija dažniausiai labai vienpusiška. O ir tėvai savo vaikus mato tik iš šeimos perspektyvos, dar gali pabandyti pabendravę ir paklausinėję, kaip ten kitose mokyklose būna, lyginti su draugų ar bendradarbių atžalomis. Tačiau viso konteksto jiems turbūt neįmanoma įžvelgti.
Galiu tik pasakyti tokį iškalbingą faktą iš savo patirties – net paskutinius mokslo metų mėnesius dalis mokinių, pasirinkusių valstybinius egzaminus, nelankė pamokų, nes pramiegojo, skrido į užsienį pailsėti, šiaip buvo pavargę, dalyvavo įvairaus lygio sporto varžybose, padėjo organizuoti renginius, turėjo kitokių darbų, neapsimokėjo atvažiuoti iš toliau (kai kurių pamokų nebuvo ir atsirado langų) ir t.t.
Į konsultacijas prieš egzaminus iš 52 abiturientų ateidavo apie 25-30. Aišku, tie neateinantys/nelankantys turbūt tėvams ir artimiesiems apie tai nepasakojo arba atrado milijonus „svarbių“ priežasčių. Kaip nepasakojo ir apie neatsiskaitytus darbus, apie tai, kad mokytojai kai kuriems ne vieną ir net ne du kartus turėjo priminti jų pareigas. Ir tai nėra kažkuo išsiskirianti mokykla. Kiek girdėjau, kitose gimnazijose padėtis dar sudėtingesnė. O jeigu vis dėlto nepavyks peržengti lemtingos procentų ribos arba rezultatai neatitiks lūkesčių (ne visada pagrįstų atkakliu ir nuosekliu darbu), ką lengviausia bus pasakyti?
Aišku, kai paskelbs rezultatus, bus visko – man visada skausminga, kai motyvuotas ir kryptingai dirbantis vaikas patiria kartais logiškai nepaaiškinamą nesėkmę, kai įtampa paveikia taip, jog mokinys viename darbe padaro daugiau klaidų nei per ketverius metus visuose savo rašiniuose (deja, esu mačiusi ir tokių atvejų), kai, mano nuomone, vertintojai nepastebi stipriųjų darbo aspektų arba nepakankamai juos įvertina – ir po apeliacijų taip pat.
Balandžio mėnesį prasidėjusi valstybinių brandos egzaminų sesija daugiausiai visuomenės dėmesio sulauks, kai bus paskelbti rezultatai.
Tikrai bus visko – ir tik kiti abiturientų mokytojai supranta, ką reiškia birželio 1-ąją laukti žinių, kokios buvo temos spėliojant, kiek detaliai tie pasiūlyti aspektai buvo aptarti per pamokas. Arba laukti žinių, ar vaikai, dėl tam tikrų vidinių problemų ne visada galintys suvaldyti emocijas ir dėmesį, susikaupė ir parašė, o ne pasidavė ir išėjo nepabaigę darbo. Arba liepos mėnesį laukti tų laimingų/nelaimingų procentų ir ne džiaugtis su visais, kurių lūkesčiai pasiteisino, o liūdėti dėl tų kelių, patyrusių nesėkmę. Ir taip kiekvienais metais, kai išleidžiami dvyliktokai – iki šiol neišmokau atsiriboti, panašu, jau ir nebeišmoksiu.
Kiek kalbėjau su kolegomis, jie išgyvena labai panašias emocijas. Visos tos kasdienybės, kaip ir tam tikrų elgesio dėsningumų, manau, nemato nei viską apie mokytojus ,,žinanti“ visuomenės dalis, nei tėvai.
Lygiai kaip nežino, kad pagal naująją darbo apmokėjimo tvarką (skambiai pavadintą etatinio reforma) abiturientų mokytojams mokama mažiau nei kitų klasių, nes skaičiuojamos tik tos savaitės, kai vedamos pamokos. O jos baigėsi gegužės 24 d.
Todėl visos konsultacijos, visi po to taisyti darbai, visi susitikimai su mokiniais ir t.t., panašu, traktuojami kaip mokytojų poilsis, laisvalaikis ir pramogos. Ir tik visai su mokykla nieko bendro neturintis žmogus gali įsivaizduoti, kad abiturientams po Paskutinio skambučio šventės nebereikia mokytojų pagalbos. Lygiai taip pat turbūt net neįsivaizduoja, kad valstybė sumoka tik už 2 – 3 ištaisytus vieno mokinio rašinius per metus (ir daugiau jokių darbų). Visa kita – irgi kaip poilsis ir laisvalaikio leidimo forma. Visa kita – tai dar bet 10 -15 įvairiausių rašto darbų. O dabar padauginkime iš, tarkim, mano minėtų 52 abiturientų... Ir tai absoliučiai nenormali situacija.
Štai dėl ko taip norisi sureaguoti į tuos straipsnius ir komentarus. Ne pykstant, o bandant paaiškinti, kad gyvenimas mokykloje yra gerokai sudėtingesnis, įvairiapusiškesnis, o mokytojų situacija gerokai sudėtingesnė, nei tai gali pasirodyti žvelgiant iš šono. Nes kartais spaudoje pasirodantys straipsniai daugiau nagrinėja fasadinę pusę, kuri akcentuojama tam, kad nereikėtų gilintis į esmines problemas.
Bet didesnį nerimą kelia kitos tendencijos – jeigu nenormali padėtis švietimo sistemoje nesikeis, po 10-15 metų beveik nebebus mokytojų, nes kartų kaitos iš esmės nėra – sąlygos tokios, jog jauni žmonės nesiruošia ateiti į mokyklas, o atėjusieji ilgai neišsilaiko.
Dalis visuomenės turbūt tuos pavojaus ženklus pastebės tik tada, kai tai bus ne pavojus, o katastrofa. Išeitis – visuomenei aktyviau įsitraukti į diskusijas ir kelti nepatogius klausimus – kur dingsta švietimui skirtos lėšos, kad nepasiekia mokytojų, kas keičiasi, tarkim, po auditorių išaiškintų negerovių įvairiose ŠMSM pavaldžiose įstaigose, kokia vienų ar kitų pertvarkų kaina ir pridėtinė vertė, kiek išleidžiama projektams, tik imituojantiems pokyčius, kas turėtų prisiimti atsakomybę už strategiškai neteisingus ir daug valstybei kainavusius sprendimus ir t.t.. Išeitis – būti aktyviems savo valstybės piliečiams ir palaikyti vieniems kitus gilinantis į esminius procesus ir jų pasekmes.
O kol kas Paskutinis skambutis tik labai simboliškas – paskelbė, kad baigėsi dar vieni mokslo metai abiturientams. Tikėkimės, kad tas amžinas mokyklos gyvybingumo ratas tęsis, bet tam reikia ne tik mokytojų, bet ir visos visuomenės palaikymo ir pastangų.
Lilija Bručkienė yra Lietuvos švietimo darbuotojų profsąjungos narė, mokytoja.
