Atsižvelgiant į tai, kad renginio globėja Lietuvos Prezidentė, Lietuva šiuo atveju pasirodė žemiau bet kokios kritikos. Susidarė įspūdis, jog tai buvo formalus pašnekėjimas į erdvę, kažkieno užsidėta varnelė, neprisiimant jokios atsakomybės nei už renginį, nei už jo turinį, nei galų gale už rezultatą, kuris, logiškai mąstant, turėtų būti postūmis, nors ir minimalus, lyčių demokratijos įsitvirtinimo link.
Dabar gi – Lietuvos, kaip priimančios šalies, delegacija tiesiog skandalingai maža. Į ją neįtrauktos net Seimo narės aktyviai pasisakančios moterų žmogaus teisių tema, jau nekalbant apie moterų pilietinių organizacijų atstoves, netgi turinčias tarptautinio eksperto statusą kurioje nors iš diskutuojamų sričių. Susidūrėme su tiesiog pribloškiančiai prasta organizacija – Pasaulio moterų politikos lyderių forumo suvažiavimas Vilniuje, už renginio programą atsakingas asmuo, vyriška pavardė (šiame kontekste įdomu kodėl? Ar vertų pasitikėjimo moterų nebeatsirado?) – kontaktams yra neprieinamas, vietoje jo atsakinėja elektroninis autoatsakiklis.
Prezidentūra „nieko nežino“, Seimas „nieko nežino“, teko išgirsti, kad Seimas tiesiog „yra vieta“ (turbūt darbo vieta, kur geriausia algą atsiimti darant kuo mažiau papildomų judesių). Tai koks gi pranešimas galų gale buvo pasiųstas Lietuvos visuomenei? Kad Lietuvos valstybei visos šios temos – tokios kaip moterų pažanga, lyčių lygybė ir vienodas dalyvavimas, lemiantis visuotinos gerovės augimą, smurto prieš moteris įveikimas, kt. yra neaktualios, nesvarbios ir joms nesistengiama suteikti deramo skambesio net ir panašių įvykių proga?
Kad Lietuvos valstybė nepažįsta savo pilietinės visuomenės, kasdieninėje veikloje siekiančios būtent šių tikslų, ja nesididžiuoja, nesistengia jos pristatyti ir jai pristatyti moterų politikos lyderių? Ir tai nesidrovint čia pat pareikšti, kad renginys yra skirtas „paskatinti moterų dalyvavimą politikoje, užtikrinti lygiavertes ekonomines galimybes, stabdyti smurtą prieš moteris“. Tai kokias moteris? Ar šiandien Lietuvoje gyvenančias? Ar kažkokias, kažkur esančias, abstrakčias moteris?
Per keletą dešimtmečių man teko dalyvauti daugelyje aukšto lygio konferencijų, forumų, moterų NVO konsultacijų su aukščiausio lygio sprendimų priėmėjomis. Ir visi šie renginiai buvo sklidini gyvybės, seserystės dvasios, abipusio domėjimosi, abiem pusėms neįkainojamo pasidalinimo ekspertinėmis žiniomis, bendrų tikslų suvokimo ir strateginių įžvalgų apie tolimesnę visuomenės raidą, kurioje moterims būtų skirta derama vieta. Jaučiu nuoširdų apgailestavimą, kad taip neatsitiko būtent mano tėvynėje Lietuvoje, nors šiuo renginiu tam buvo sukurta puiki proga.
Ar tai dar kartą susidūrėme su sisteminės problemos pasireiškimu – šios kadencijos populistinio Seimo vykdomos atžanga demokratinių procesų raidos srityje apskritai ir lyčių demokratijos – konkrečiai. Nemėgstu sąmokslo teorijų, tačiau ateina mintis, kad sąmoningai buvo stengiamasi šį renginį padaryti kuo mažiau pastebimą, kuo mažiau reikšmingą ir paveikų visuomenės nuomonei ir jos būklei apskritai. Nežinau, kaip jums, bet man vis didesnį nerimą kelia stebimas nusilpusių valstiečių (darniai visa frakcija išeinančių iš Seimo salės, kai jų frakcijos narė kalba apie šeimoje moterų patiriamą smurtą) aljansas su visiškai susikompromitavusiais, pornografijos ir korupcijos skandaluose skęstančiais, Seimo lenkais, matyt, iš viso vieko besistengiančiais „pasirengti“ popiežiaus vizitui.
Supraskite mane teisingai – popiežiaus vizitui rengiasi visa Lietuva, tačiau tą galima panaudoti progresyviems tikslams (juolab, kad šis popiežius savo progresyvumu palankiai skiriasi nuo savo pirmtakų ir viešai pasisako tiek, prieš vyrų smurtą prieš moteris, tiek ir prieš vaikų seksualinį išnaudojimą Katalikų bažnyčioje), arba visiškai priešingiems – tamsybiškiems, iš viduramžių kylantiems. Skaudu tai pripažinti, nes visuomet rėmiau ir remsiu moteris einančias sunkiu valdžios keliu, tačiau būtent Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcijos seniūnės Ritos Tamašunienės pasisakymas, plenarinio Seimo posėdžio metu argumentuojant „prieš Stambulo konvenciją“ tapo pavyzdžiu labiausiai bejėgiško, daugiausiai indoktrinuoto, menkiausiai tesusigaudančio pristatomoje temoje Seimo nario pasisakymo.
Vienoje trumpoje kalboje padaryti 4 faktines klaidas ir dar keletą loginių, matyt nedaugeliui pavyko gal net per visą Lietuvos parlamentarizmo istoriją... Paradoksalu, bet pastaruoju metu kur kas dažniau apsijuokti „pavyksta“ ne toms, kurios eina prieš srovę t. y. patriarchato kritikėms (tos šiaip ar taip atstovauja viešąjį interesą ir žino, ko nori pasiekti), bet toms, kurios bando plaukti pasroviui – už virvučių tampomoms Patriarchato Meilutėms, apaštalaujančioms tiesas, kurios ne tik neatspindi jų interesų, bet jiems prieštarauja. Tai toks graudus pavyzdys to, kas nėra lyderystė, bet moterų išnaudojimas ir nuo ko turi būti persergstima kiekviena moteris bandanti daryti karjerą iš esmės vyriškose partijose ar kitose patriarchalinėse struktūrose.
Taigi, apie tai, ko verta ši sąmokslo teorija, galėsime spręsti iš to, kaip balsuos Seimo nariai, Seimo nariai ministrai ir pats Premjeras už Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės ratifikavimui pateiktą Europos Tarybos konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo (Stambulo konvenciją). Tai ir yra vienintelė geroji naujiena – už Seimo slenksčio paliktoms moterų pilietinių organizacijų atstovėms skanduojant padrąsinančius šūkius Lietuvos Prezidentė vis dėlto pateikė ratifikavimui Stambulo konvenciją. Simboliška – tai atsitiko po 5 metų ir būtent tą pačią dieną, kai 2013 metais birželio septintąją Lietuva pasirašė Europos Tarybos konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo, išreikšdama politinę valią prie jos prisijungti.
Lilija Henrika Vasiliauskienė yra asociacijos „Vilniaus Moterų namai“ narė.
