O štai čia ir turėtų kilti teisėto pasipiktinimo banga plačiojoje visuomenėje, kuriai tokiu ir panašiais pranešimais diegiamos stereotipinės seksistinės aukos kaltinimo nuostatos. Tam, kad fabula taptų iki galo aiški, atstovaudami Specializuotos pagalbos centrus (SPC), kurių misija ginti ir įtvirtinti nukentėjusių asmenų žmogaus teises, siekti, kad būtų išvengta tiek pakartotinio smurto šeimoje, tiek ir antrinio aukos traumavimo, jaučiame pareigą užduoti šiuos klausimus.
Nuo kada nukentėjusiam asmeniui nustatinėjamas girtumas? Kuo remiantis nukentėjęs asmuo uždaromas areštinėje? Ar gali būti užtikrinta naujagimio gerovė gydymo įstaigoje, atskyrus jį nuo motinos? Ar smurtą ir prievartą gali patirti tik asmenys priskiriami atskirties ir rizikos grupei ir ar asmenys patyrę smurtą automatiškai turi būti priskirti šioms grupėms? Ar ne Valstybė yra įsipareigojusi ginti moteris ir jų vaikus nuo partnerių ar sutuoktinių smurto? O jei taip, ar gebame atskirti auką nuo smurtautojo? Kodėl kviesdamas pagalbą asmuo patiria riziką būti palaikytas smurtautoju ir uždarytas į areštinę? Kieno, aukos ar smurtautojo, žodžiais tikime? Ar kas nors to moko mūsų policijos pareigūnus? Mūsų žiniomis – ne!
Taigi, mūsų Valstybė vietoje dešimtims tūkstančių smurtą ir prievartą patiriančių asmenų taip reikalingos pagalbos kuria vis naujas represines struktūras, įgaliotas ne ginti ir apsaugoti, bet vidury baltos dienos sistemiškai pažeidinėti šių smurtinių nusikaltimų aukų žmogaus ir piliečio teises. Ir to jau nebegalima pateisinti „žmogiškuoju faktoriumi“, tai grasina tapti alternatyvia Valstybės politika visiškai priešinga oficialiajai, kurioje darniai surikiuoti tos pačios valstybės įsipareigojimai savo piliečiams.
Garsiai paskelbta kampanija kovoti su smurtu prieš vaikus, įsibėgėja ir tampa institucionalizuotu smurto prieš jų motinas kampanija. Tiesiogiai ir netiesiogiai viešoji opinija formuojama taip, kad būtų pjudomos būtent motinos, suverčiant joms atsakomybę už jų ir jų vaikų patiriamą smurtą. Kalbant apie vargšą Matuką, žuvusį nuo patėvio rankos, tik probėkšmais paminimi faktai, jog berniuko motina buvo matoma sumuštu veidu, akivaizdžiomis smurto žymėmis, ir jai nebuvo suteikta jokia pagalba, neatsižvelgiant į tai, jog smurtavęs asmuo jau anksčiau buvo teistas už žiaurų merginos, su kuria anksčiau draugavo, sumušimą.
Tuo tarpu niekas net neprisimena vardo tos moters, kuri dėl grubaus, neprofesionalaus ir sakytume nusikalstamo valstybės institucijų veikimo nusižudė tuoj po to, kai iš jos be jokios aiškiai įvardytos priežasties (priežastis iki šiol neįvardinta, nes greičiausiai tokios priežasties iš viso nėra) buvo atimtas kieme žaidęs jos vaikas. Ar po šių istorijų buvo padarytos visos reikiamos išvados? Manome, kad ne ir reikalaujame visuomenės ir politikų dėmesio, kad ši pragaištinga tendencija kaltinti aukas ir teisinti smurtautojus, dalinti atsakomybę tarp smurtautojo ir aukos būtų sustabdyta. Priešingu atveju galime tikėtis išgirsti naujų, kraują stingdančių istorijų, kur, simptomatiška, aukomis tampa išimtinai moterys ir vaikai.
Ar šiuo metu egzistuoja, bent užuomazgoje kažkas, kas galėtų atsverti šį iš esmės represinį valstybės struktūrų veikimą? Taip, egzistuoja. Tai 2011 metais pradėtas kurti ir likimo valiai pamestas specializuotos pagalbos centrų tinklas (priimant šių metų biudžetą ir vėl nerasta galimybės sustiprinti jų institucinių gebėjimų) – 17 nevyriausybinių organizacijų visoje Lietuvoje teikiančių specializuotą kompleksinę pagalbą smurtą ir prievartą artimoje aplinkoje patiriantiems asmenims. Pabrėžiame – tai būtent nevyriausybinės (NVO), daugiausia moterų, organizacijos, sutinkamai su Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymu iš dalies (tik iš dalies!) finansuojamos valstybės. SPC funkcijų nedubliuoja jokios kitos organizacijos ar institucijos, o pati SPC veikla yra įgalinanti, klientui draugiška, SPC taikomas pagalbos modelis yra horizontalus arba moterų pagalbos moterims modelis vs. vertikalus paternalizuojantis institucijų veikimas, atimantis iš kliento (šiuo atveju klientės) savarankiško sprendimo galią ir toliau stumiantis į išmoktą bejėgiškumą, priklausomybę nuo institucijų ir socialinę atskirtį.
Kodėl tai taip svarbu – valstybė, susigrobusi neproporcingą kiekį pareigų ir funkcijų, nesugeba jų deramai įvykdyti. Kalbos, jog dalį valstybės funkcijų būtina deleguoti NVO, pasibaigia bandymais primesti nevyriausybiniam sektoriui kreivai šleivai suplanuotas dabartinių biudžetinių įstaigų funkcijas (vertinti, administruoti, kontroliuoti, perauklėti, gasdinti, atimti, neleisti..kas daugiau?), kurių pastarosios būtent todėl ir nesugeba deramai įgyvendinti.
Garsiai paskelbta kampanija kovoti su smurtu prieš vaikus, įsibėgėja ir tampa institucionalizuotu smurto prieš jų motinas kampanija.
Teisėtą visuomenės pasipiktinimą kelia Vaiko teisių apsaugos skyriai, kurių veiklos algoritmas „patikrinsim puodus…įrašysim į riziką…atimsim vaikus“ skatina nepelnytą smurtą ir prievartą patiriančių asmenų stigmatizavimą. Nepaisant garsių NVO protestų, socialinių paslaugų įstatymas iki šiol priskiria smurtą ir prievartą patiriančius asmenis socialinės rizikos suaugusių asmenų kategorijai, t.y. „esančių socialiai atskirtais dėl to, kad elgetauja, valkatauja, piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis ar toksinėmis medžiagomis, yra priklausomi nuo azartinių lošimų, yra įsitraukęs ar linkę įsitraukti į nusikalstamą veiklą, yra patyręs ar kuriems kyla pavojus patirti (!) psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą, smurtą šeimoje“. Ar reikia stebėtis, kad moterys atsisako bendradarbiauti?
Planuojant valstybės funkcijų perdavimą NVO, įtikinamai prašome išgirsti mūsų ekspertinę nuomonę – ne „paslaugų pirkimas iš NVO“ (kokių?? NVO nėra socialinių paslaugų įstaigos! Joms nereikia ministerijos „sugalvojimų“ ką joms veikti!), o valstybės funkcijų delegavimas įgyvendinant subsidiarumo principą, visų pirma tose srityse, kur natūralus eksperimentas ir spontaniškas pilotinis projektas jau yra įvykę. Būtent toks ir yra kompleksinę specializuotą pagalba nukentėjusiems nuo smurto asmenims teikiančių SPC tinklas, turintis, kuo greičiau tapti vieninga tarnyba, nes yra akivaizdi šių organizacijų pasirinktos veiklos kuriama pridedamoji vertė. Ši vertė tik didėja pagalbos teikėjams išsilaisvinant iš biurokratinių valstybės įstaigų gniaužtų ir smulkmeniško jų veiklos reguliavimo, neretai netgi prieštaraujančio norminiams teisės aktams ir piliečių visuomenės plėtrai.
Naujasis vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas numato „tobulinti“ jau egzistuojančią sistemą, tačiau jame taip pat stinga refleksijos apie tai, jog smurto prieš moteris ir vaikus problema negali būti išspręsta socialinių darbuotojų ir vaiko teisių apsaugos skyrių pastangomis, nes neįmanoma išspręsti problemos jos teisingai nesuformulavus. Smurtas ne socialinė, bet žmogaus teisių problema; negalima ekstrapoliuoti veiklos algoritmų, pritaikytų socialinę atskirtį patiriančių asmenų grupei (6-7 proc. populiacijos), bandant išspręsti visą visuomenę smelkiančią ir visus socialinius sluoksnius paliečiančią smurto problemą.
Atvirkščiai, būtent klientui draugiškos pagalbos teikimas, moterų įgalinimas, yra prasmingas, svarbus ir reikalingas visiems visuomenės sluoksniams. Ši problema gali būti išspręsta vieninteliu būdu – įgalinant auką ir baudžiant smurtautoją. Čia nepadės jokios „kompleksinės paslaugos šeimai“ – smurtą ir prievartą patiriantys asmenys nėra homogeniška grupė, jiems nereikalingos paslaugos šeimai, jiems reikalinga veiksminga specializuota pagalba leidžianti pasipriešinti smurtui, įveikti išmoktą bejėgiškumą, išeiti iš ydingo smurto rato ir sukurti naują gyvenimą sau ir savo vaikams – gyvenimą be smurto ir prievartos.
Represinis valstybės aparato veikimas turi būti atsvertas žmogaus teises ginančių pilietinių organizacijų įgalinimu veikti ir teikti klientui draugišką specializuotą kompleksinę pagalbą smurtą patiriantiems asmenims visoje šalyje. Tam būtina galų gale sutvarkyti valstybės funkcijų delegavimą, kuris šiuo metu apsiriboja vien tik funkcijų delegavimu savivaldybėms, kas neišsprendžia visų rūšių pilietinių organizacijų, veikiančių Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kuruojamose srityse, veiklos stabilumo ir tolydžios plėtros klausimo.
SPC tinklas de facto jau funkcionuoja 5 metus! Per šį laikotarpį eksperimentinė arba pilotinio projekto stadija jau turi būti laikoma užbaigta, o tinklo kuriama pridėtinė vertė bei patrauklumas vartotojui – įrodytas. Taigi raginame keliauti į aukštesnį lygmenį ir konsultuojantis su SPC tinklą sudarančiomis NVO sukurti specializuotą SPC tarnybą ir užtikrinti jos stabilumą ir tolydžią plėtrą, o svarbiausia – autonomiškumą. Šios specializuotos pagalbos poreikis Lietuvoje yra didžiulis ir kasmet didėja dešimtimis tūkstančių.
Lilija Henrika Vasiliauskienė, asociacija Vilniaus Moterų namai
