Domėjimasis pasauliu man sugrįžo kaip tik kovo 11-ąją. Tada nuoširdžiai perskaičiau lietuviškus portalus. Ir visai nepatriotiškai vėl pagalvojau, kad tų švenčių pas mus per daug, kaip ir prievartos jas visas švęsti. Bet apie tai jau rašiau praėjusiais metais čia.
Kai konservatorių lyderė apkaltino Lenkijoje apsiperkančius lietuvius, nuoširdžiai nustebau. Pernai rašydama apie primestą pareigą švęsti, net nepagalvojau, kad net politikas viešame pareiškime leis smerkti kitą nuomonę turinčius žmones. O paskui supratau, kad ji nieko tokio ypatingo nepasakė ir nepadarė.
Juk visi Lietuvoje geriau žino, kaip kitiems reikia gyventi, kaip reikia atrodyti, kaip dainuoti, kad pasirodytum Europoje ne „lūzeriu“. Ir nevengia kitiems to pasakyti garsiai, su neslepiamomis patyčiomis balse. Sugėdinti kitą – juk nacionalinis garbės reikalas. Nes parodyti, kokie mes šaunuoliai, nemokame kitaip, tik pažemindami kitą.
O prasideda viskas ne kur kitur, bet namuose, ne nuo kažko kito, bet nuo tėvų. Lietuvoje turbūt kas antri tėvai daug geriau žino, kas geriau jų vaikams. Net ir užaugusiems. Net ir užauginusiems savus vaikus. Mamos net nepaklausę žino, kokie būreliai lavina reikalingiausius sugebėjimus, kokia specialybė padės išgyventi po dvidešimties metų ir koks vyras taps geru jų anūkų tėvu.
Jų manymu, mes visada išleidžiam per daug, o mokomės per mažai. Mes per daug priešgyniaujam, per daug pramogaujam, per plonai apsirengiam, per ryškiai prisidažom, per mažai tvarkomės ir per daug keliaujame. Ir draugai mūsų dažnai būna niekam tikę.
Daugeliui prakutusių piliečių atrodo, kad savigarba visų pirma susijusi su kito pažeminimu, o ne padrąsinimu. Todėl dažniausiai atsigriebia ant artimiausių žmonių. Ant savo vaikų. Ant pavaldinių. Ant konkurso dalyvių.
O kai susilaukiame savų vaikų, pasirodo, kad juos netinkamai auklėjame, blogai maitiname, suteikiame pernelyg daug laisvės ir nemokome gerbti vyresnių. Ir net nugyvenę pusę gyvenimo, iš jų sulaukiame priekaištų, kad ne taip verdam sriubą, ne taip lyginame, net patalus ne taip kedename, kad pernelyg išlaidaujame, kad sodyboje auginame per daug žolės ir per mažai pomidorų. Ir kad šventes ne taip švenčiame.
Sutikite, daugelis esame kažką panašaus bent kartą girdėję. Vokiečiai tokiems žmonėms apibūdinti turi vieną gerą žodį – besserwisser (viską geriau žinantis). Tuo pasako, kad su tokiu žmogumi ginčytis beviltiška, nes, netgi supratęs, kad kažko nežino ar kažkur suklydo, jis ginčysis dar aršiau, stengdamasis bent balso tonu įrodyti, kad jis visada teisus.
Lietuvoje daugelis sukasi neteisingame uždarame rate – darželio auklėtojai negerbia vaikų, mokytojai negerbia moksleivių, mokinių tėvai negerbia mokytojų, gydytojai negerbia pacientų, pardavėjai – pirkėjų, vairuotojai – pėsčiųjų, viršininkai – jiems dirbančiųjų, policininkai – piliečių, o politikai – rinkėjų.
Daugeliui prakutusių piliečių atrodo, kad savigarba visų pirma susijusi su kito pažeminimu, o ne padrąsinimu. Todėl dažniausiai atsigriebia ant artimiausių žmonių. Ant savo vaikų. Ant pavaldinių. Ant konkurso dalyvių. I.Degutienė, akimirką užsimiršusi, rėžė, kaip visos Lietuvos „besserwisser“ motina. Pamokanti, smerkianti, griežta ir tvirtai įsitikinusi savo teisumu.
Viena svarbiausių dorybių mano vaikystėje buvo paklusnumas. Prieštarauti suaugusiojo nuomonei buvo laikoma viena didžiausių nuodėmių. Nepaisant to, ar tai buvo namai, ar močiutės sodyba, ar klasės auklėtojo kabinetas.
Turėti savo nuomonę buvo įžūlu ir neatleistina. „Kas padėta, tą ir valgyk“, „renkis ir neburbėk“, „pasakiau ir šventa“, „man neįdomu, ką tu galvoji“, „susikišk savo nuomonę į ...“, „kai pats užsidirbsi, galėsi sakyti, ką manai“ – daugelis mūsų esame girdėję šiuos žodžius.
Tai juk reiškia ne ką kitą, kaip „aš viską už tave geriau žinau“, o trumpiau tariant, tai reiškia, kad aš nevertinu tavo nuomonės ir negerbiu tavęs kaip žmogaus. Todėl D.Ibelhauptaitė geriau žino, kaip reikia atrodyti Eurovizijoje. I.Degutienė geriau žino, kaip reikia švęsti valstybines šventes. Viena politikoje, kita – televizijoje, abi jaučiasi turinčios teisę pasakyti savo kompetentingą nuomonę visos Lietuvos žmonėms. Runkeliams, kurie nieko neišmano. O iš tiesų jos negerbia nei pačių individų, nei ilgai šou besiruošusių atlikėjų, nei mūsų visų iškovotos žodžio ir veiksmo laisvės.
Ką tik su dideliu susidomėjimu perskaičiau Hanso Fallados knygą „Anuomet mūsų namuose“, skirtą ankstyvo ir vidutinio amžiaus paaugliams (taip mano vaikystės laikais buvo skirstomos knygos). Ją, išleistą prieš kokius penketą metų, nusipirkau Vilniaus knygyne nukainuotų knygų skyrelyje.
Nežinau, ar dabar paaugliai beskaito tokias senovines knygas, bet aš rijau kiekvieną sakinį, nes joje su visomis detalėmis pasakojama autoriaus vaikystė Berlyne pačioje dvidešimto amžiaus pradžioje, jų šeimos šventės, atostogos ir mokykliniai nuotykiai. Įdomu viskas – ką rengdavosi, ką valgydavo tais laikais teismo tarėjo šeima, kaip išdykaudavo berniūkščiai ir kokios pramogos laukdavo po mokyklos.
Knygoje gausu auklėjimo detalių. Autorius net kelis kartus pabrėžia, kad vokiečių auklėjimo pagrindinė savybė buvo išugdyti paklusnumą. Nors jo tėvai buvo mylintys ir jautrūs, paklusnumas buvo virš visko. Bet būtent dėl šitos savybės vokiečiai pakluso tokiam monstrui, kaip Hitleris, ir nedvejodami vykdė jo nurodymus. Patys tai pripažino pasibaigus karui ir pradėjo vaikus kitaip auklėti.
Praėjus dvidešimčiai metų po karo vokiečių auklėjimo sistema buvo pati liberaliausia Europoje. Nežinau, ar dabar ši sistema gera, ar egzistuoja geresnių, bet tikrai žinau, kad vaikų nuomonės yra paisoma ir darželyje, ir mokykloje, ir universitete, ir paskui – ir darbe.
Nesiginčyti apie politiką – blogo tono ženklas. Nacionalines šventes švęsti – kiekvieno individualus reikalas. Apie Eurovizijos atlikėjus daug kas turi savo nuomonę. Tik komisija savo pastabomis stengiasi kurti šou, o ne patyčių vakarėlį, o svarbiausia čia – žiūrovų nuomonė. Taigi – kiekvieno mūsų nuomonė. Taip ir turėtų būti demokratinėje šalyje, kur visus gražu/negražu, galima/negalima, švęsti/nešvęsti sprendžia žmonės, o ne „besserwisser'iai“.
Šis Linos Ever tekstas paskelbtas jos interneto dienoraštyje berlynodienorastis.blogspot.com
